40 metų Antanas Juknevičius ir 52 metų Edvardas Duoba trasoje vargo, šalo, alko, bet vis tiek nepasidavė. Kai buvo nepaprastai sunku, jie tapdavo vienas kito atrama. Dakaro ralio vilkas A.Juknevičius dar išvykdamas į legendinį maratoną žinojo, kad be brangaus automobilio apie rezultatą nėra ko svajoti. Tačiau tam, kad čia atvyktum, privalai turėti kiaušus.
– Yra teigiančių, kad į šiemetį Dakarą išvažiavote nepasirengę, todėl jūsų automobilis „Mebar“ nuo pirmosios dienos lūžinėjo ir negalėjote svajoti apie aukštesnius rezultatus.
A.Juknevičius: Tiesa tokia, kad jei galėtumėme, važiuotume tokiu pat automobiliu, kokiu važiuoja Benas ar net „Mini“. Visi suprantame, kad automobilis turi labai didelės reikšmės. Geras automobilis yra labai patikimas ir labai greitas. Važiuodamas tokiu automobiliu, gali svajoti net apie Dakaro 10-tuką.
Mes neturime biudžeto tokiam automobiliui, todėl važiuojame tokiu, kokį įperkame. Patys automobilį darėme ne iš gero gyvenimo. Tiesiog tai buvo pigiausias variantas. Pirkti bet kokį automobilį yra daug brangiau nei daryti jį pačiam. Juolab tu nesi garantuotas, ką nusipirksi.
O bet koks patikrintas automobilis, kainuoja brangiai. Pavyzdžiui, „Toyota Overdrive“. Prašau – imkite. Visi žino, kad jis geras. Bet kiek jis kainuoja!
Mūsų „Mebar“ kūrė geriausi Lietuvos mechanikai. Tikėjomės, kad pavyks išvengti klaidų, tačiau silpnų vietų liko.
Kažkuria prasme darome dvigubai sunkesnį darbą. Labai paprasta nusipirkti gerą automobilį ir juo važiuoti. Reikia tik pinigų turėti. Mes tiek pinigų neturime, todėl kuriame, nes manome, kad mums tai – vienintelė galimybė dalyvauti Dakare.
– Antanui šis Dakaras kaip lenktynininkui yra jau penktasis, jums, Edvardai, pirmasis. Kokios patirties čia įgijote?
E.Duoba: Iš pasakojimų neįmanoma susidaryti vaizdo. Dakarą reikia pamatyti savo akimis ir prisiliesti prie jo savo rankomis. Dakare sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Be to, turi teisingai parengti techniką.
Jeigu viską teisingai susidėlioji, jei gebi save nuteikti psichologiškai, viskas bus gerai. Jei to nesugebi, neverta čia kojos kelti, nes tai – esminis dalykas, nuo kurio viskas prasideda.
– Esate prie patogaus gyvenimo pripratęs verslininkas, o Dakaro gyvenimas – itin asketiškas. Ar niekada nekilo mintis, kad nevertėjo čia važiuoti?
E.Duoba: Žinojau, ko čia važiuoju, turėjau tikslą ir norėjau pasiekti finišą.
– Antanai, 2009 m. su Aurelijumi Petraičiu Dakare užėmėte 25-ąją vietą, kuri iki šiemet buvo aukščiausia šiame ralyje lietuvių užimta vieta. Šiemet jau nuo pirmųjų greičio ruožų buvo aišku, kad dėl aukščiausių vietų jūs nebekovosite. Ar rezultatas Dakare jums svarbus?
A.Juknevičius: Visada turi kovoti, kitaip, kokia prasmė čia važiuoti? Kad tik pasiektum finišą? Net jei dabar to rezultato nepakeisime, gal kitame Dakare kovojant dėl aukščiausių vietų pravers tas kovingumas ir noras nuolat stengtis, niekada nepasiduoti. Tačiau užsidegimas siekti rezultato mums yra tarsi refleksas. Tai – visiškai natūralu.
– Šiame Dakare ne kartą smarkiai rizikavote: Bolivijoje serpantinais lėkėte dideliu greičiu be priekinių stabdžių, pavojingomis trasomis važiavote naktį. Kur yra rizikos riba, kurią peržengus iš jūsų galėjo nieko nebelikti?
E.Duoba: Netikėtumų Dakare labai daug ir viskas keičiasi kas akimirką. Tu nežinai, kas tavęs laukia už posūkio, uolos, tramplino. Pravažiuodami matėme ne vieną ant stogo gulintį automobilį, matėme sudegusios technikos. Manau, kad ribos čia nėra. Dakare tiek nežinios, kad negali numatyti kai kurių situacijų, net jei turi daug patirties.
A.Juknevičius: Niekada nežinai, kas su tavimi gali nutikti. Aš čia jaučiuosi pakankamai saugiai. Žinau, kad tikrai susitvarkysiu su aplinkybėmis, kurios bus. Bet niekada nežinome, kaip gali nutikti: kas į tave atlėkęs atsitrenks ar panašiai. Juk ir meteoritas gali ant galvos nukristi. Ir viskas, tavęs nebėra.
Turėjome situacijų, kai teko važiuoti per baisias dulkes. Į tas dulkes įvažiuoji tarsi į miltų zoną. Automobilis priekyje po savęs palieka tiek dulkių, kad jos prieš tave stoja tarsi aklina siena.
Iškart stabdai, bet irgi sukeli didžiules dulkes, o į tave gali atsitrenkti automobilis iš galo. Gal jis nesielgs taip protingai, gal vairuotojas bus pavargęs, gal ten sunkvežimis ir jis kals į tave. Užpernai mačiau tokią situaciją. Trenkė į bagį sunkvežimis ir iš to bagio nieko neliko – sudegė iš karto. Žmonės gyvi liko, bet gali taip ir nepasisekti.
Vos įvažiuojame į dulkes, ne tik greitį sumažinu, bet dar ir avarines bei priešrūkines šviesas įjungiu, kad tik būtume geriau matomi. Tokios situacijos nejaukios, bet net ir tuomet įvertinu, kas gali nutikti ir kaip elgtis.
Pirmiausia įvertinu saugumą. Esame protingi žmonės, nekišame galvos krokodilui į nasrus ir su kobromis nežaidžiame. Bet niekada negali būti garantuotas dėl savo likimo. Juk tie žmonės, kurie Dakare žuvo, buvo ir atsargūs, ir protingi, ir apsvarstydavo įvairias situacijas, bet jų jau nebėra.
Dakare darome viską, kas priklauso nuo mūsų ir labai savimi pasitikime. Iš 10 vyrų tik vienas būtų pasiekęs finišą, jei būtų nesisekę taip, kaip mums. Kai viskas pradeda griūti, jėgų dažnai nebelieka.
– Net ir važiuojant normaliomis sąlygomis, žmonės dažnai nepatempia tokių kelionių ir susipyksta. Ar jūsų ekipažas turėjo krizių?
Antanas: Kai ištinka krizė, mes sprendžiame problemą. Jei pradėsi vienas kitą ėsti, ta krizė tik pridės destrukcijos. Tada eisi ne išlikimo keliu, o pražūties.
Buvo diena, kai Edas ant manęs užpyko, aš pavargęs jam irgi pasakiau kai ką aštresnio. Tai – dėl nuovargio. Bet nė karto nebuvo, kad vienas kitą siuntinėtume po velnių.
Iš patirties žinau, kad jei kyla įtampa, reikia iškart nuleisti garą. Pas mus viskas visada aišku: jei aš išiminėju įrankius, Edas suka ratą. Ir atvirkščiai. Darome viską, kad išliktume. Juk realiai šis Dakaras mums tapo išgyvenimo lenktynėmis. Bet atvykome čia juk galvodami apie rezultatą. O išėjo šitaip.
– Ar dėl prasto jūsų rezultato kaltas tik automobilis?
Antanas: Tik jis. Neturėjome beveik nė vienos sklandžios dienos. Gal tik pradžioje buvo viena, bet ir tai buvo bėdų dėl variklio: tai jis gęsta, tai užsiveda, tai trūkčioja. Visais kitais atvejais vis sprendėme problemas. Bolivijoje jau lyg ir buvo gerai, bet variklį vandeniu užpylė. Niekas negalėjo to numatyti – srovė atsirado iš niekur. Mes niekada nepasiduodame, bet tų nenumatytų aplinkybių buvo per daug.
– Edvardai, jūsų verslas – plastikinių aliuminių langų gamyba ir didmeninė prekyba. Kiek išmanote apie techniką?
E.Duoba: 1985-1992 metais su draugu turėjome automobilių remonto dirbtuves. Tai buvo ankstesnės kartos automobiliai, bet tuos metus leidau garažuose. Kiek randų ant mano rankų, visi – iš garažų.
– Antanai, į Dakarą nuolat važiuojate nuo 2003 metų. Čia atvykote jau dešimtą kartą, nes buvote ne tik lenktynininkas, bet ir komandos vadovas. Ar pasitaikė situacijų, kurios jus neįtikėtinai sukrėtė?
A.Juknevičius: Man visada labiausiai gaila žmonių ir juos labiausiai suprantu, kurie gyvena Dakaro svajone ir ją bando įgyvendinti neturėdami pakankamai lėšų. Dabar jau toks nebesu. Kažkada mes irgi krapštėme centus, kad atvažiuotume į Dakarą.
Vis prisimenu vieno ispano istoriją. 2004 m. dar Afrikoje vykusiame Dakare jam sugedo mašina. Tai nutiko kaip tik tada, kai ruošėmės kirsti Mauritanijos ir Malio – dviejų nedraugaujančių valstybių sieną. Tas ispanas neturėjo techninės pagalbos, bičiulių, kurie jam galėtų padėti, bet visą gyvenimą svajojo apie Dakarą.
Jis sustojo dykumoje, o trasą uždarantis sunkvežimis nurodė važiuoti drauge. Organizacija sugedusių automobilių negelbėja. Tas ispanas stovėjo smėlynuose, aplink – jokios civilizacijos. Ispanui buvo pažadėta, kad ralio stovykloje jis susiras pagalbą ir galės grįžti automobilio.
Ispanas išvažiavo tuo sunkvežimiu. Bet kirto sieną. O ji buvo atidaroma tik Dakaro raliui. Ta siena – užminuota, nes šalys tarpusavyje itin pykstasi. Jokios galimybės per tą sieną grįžti atgal.
Tas ispanas bivake sėdėjo ir verkė. Dakaras buvo didžiulė jo ketverių metų svajonė. Jis rinko pinigus, ruošė automobilį, bet galiausiai liko be nieko.
Man visada labai gaila tų, kurie važiuoja čia turėdami tą svajonę, bet su labai mažai pinigų. Jie neturi komandų, kurios gali privežti reikiamą dalį ar sutvarkyti lūžusį automobilį. Net jei ir turi vieną kitą žmogų, kuris padeda, jie vis tiek neturi jokių galimybių čia kovoti dėl normalios vietos
Aš sau pernai pasakiau, kad į Dakarą nevažiuosiu, jei neturėsiu normalios mašinos, o Edas labai užsispyręs, labai norėjo to Dakaro. Dabar pats mato, kad jei neturi normalios mašinos, apie rezultatą nėra nė kalbos. Jei esi kovingas ir užsispyręs, finišą čia pasieksi. Trasoje vargsi, kentėsi, bet pasieksi. O kas toliau?
Mačiau čia verkiančių vyrų, nes dužo jų svajonė. Ir tai – ne tik finansai. Dėl pinigų vyrams ašaros nebyra. Ant kortos žmonės čia pastato labai daug, turėdami labai mažai. Vien čia išvažiuoti jau reikia kiaušus turėti, ne pinigų – kiaušus.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė („Lietuvos rytas“), spec. korespondentė, Argentina–Čilė