Pažliugę ar nuo lietaus net plaukiantys keliai, nuo didelio aukščio įsiskaustanti galva ir suvokimas, kad į pagalbą niekas neateis, nes visi, kuriais tikrai gali pasitikėti, liko beveik už 1000 kilometrų. Bolivija atvėrė sieną tik Dakaro ralio dalyviams, bet ne jų palydai, todėl visi, kuriems svarbi Lietuvos ekipažų sėkmė, liko Čilėje.
Tačiau Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba su „Mebar“ bei Benediktas Vanagas ir Andrejus Rudnickis su „Toyota Overdrive“ įveikė septintąjį legendinio maratono ruožą slidžiais ir pavojingais Bolivijos keliais.
A.Juknevičiui ir E.Duobai, kaip visada, viskas yra gerai. Nesvarbu, kad problemų ir šįsyk neišvengta. Nesvarbu, kad Bolivijoje – gerokai šalčiau ir lyja, o nuo didelio aukščio kalnuose svaigsta galva.
„Nemėgstu važiuoti dideliame aukštyje, – dar anksčiau prisipažino A.Juknevičius. – Tada man trūksta oro. Valandų valandas galėčiau lenktyniauti dykumoje, bet ne dideliame aukštyje“.
Skaudančia galva finišą Ujūnyje, Pietvakarių Bolivijoje pasiekė ir B.Vanagas.
Ten jie pateko į uždarą ralio stovyklą, kurioje šįsyk lenktynininkai buvo priversti patys „gydyti“ savo automobilius. Dakaro ralio organizatoriai vėl pamėgino pridėti didesnę intrigą, grąžindami maratoną. Tai – dviejų etapų samplaika, per kuriuos lenktynininkai turi pasikliauti tik savo jėgomis ir žiniomis apie techniką.
„Svarbiausia čia – diagnozuoti, kas galėjo nutikti tavo automobiliui. O greitai nustatyti diagnozę ir sutvarkyti automobilį, gali tikrai ne kiekvienas“, – aiškino A.Juknevičius.
Į Boliviją jis ir E.Duoba išsirengė su vienintele mintimi – išlikti. Todėl buvo svarbu saugoti nuolat rūpesčių vis keliantį automobilį, kad jis pasiektų dviejų etapų finišą Ikikėje (Čilė), kur „Žalvario“ komandos ekipažo laukia mechanikai ir lenktynininkų pagalbininkai. Ujūnyje Pietvakarių Bolivijoje A.Juknevičius ir E.Duoba finišavo 63-i, B.Vanagas ir A.Rudnickis – 15-ti.
Kad ir kaip saugojo automobilį, Bolivijoje A.Juknevičius ir E.Duoba vis dėlto neišvengė problemų. Įklimpusius molyje juos ištraukė traktorius, tačiau per pagalbos procedūrą trūko priekinių stabdžių žarnelė. Susitaisyti patys lenktynininkai jos niekaip negalėjo, todėl į aštuntąjį etapą iš Ujūnio atgal į Ikikę išvažiavo neturėdami priekinių stabdžių.
Krūva atsarginių dalių
Palikę Ikikę Čilėje, Bolivijoje lenktynininkai automobiliais pamažu „įkopė“ į 3500 metrų aukštį. Tik ten, plokštumose, prasidėjo greičio ruožas, kuriame itin daug darbo turėjo lietuvių šturmanai – E.Duoba ir A.Rudnickis. Legenda vadinamos kelio knygos jie nepaleido iš rankų, mat trasoje buvo itin daug sankryžų.
„Protingai“ panaudoti padangas lenktynininkams buvo dar vienas iššūkis, todėl į kelionę A.Juknevičius ir E.Duoba pasiėmė tris atsarginius ratus. Į Boliviją lenktynininkai išvažiavo sužymėtais ratais, kad negudrautų ir niekas neperduotų atsarginio. Mat bet kokia pašalinė pagalba maratono etape yra draudžiama.
Be to, lietuviai įsidėjo du priekinius pusašius, dvi priekines apatines svirtis, tepalų, stabdžių skysčio, įrankių.
„Kaip nors išgyvensime“, – šyptelėjo abu.
Ir Bolivijoje jie tikrai išgyveno, nes yra įpratę nenuleisti rankų.
Charakteris – niekada nepasiduoti
Kovingumas – skiriamasis „Žalvario“ komandos bruožas. Kad ir kaip nesisektų, kad ir kaip streikuotų automobilis, A.Juknevičius ir E.Duoba užsispyrę juda toliau
„Mes čia esame dėl to, kad mūsų charakteriai tokie – niekada nepasiduoti. Mus stabdo tik technika, jei ne ji, daugiau mūsų niekas nesustabdytų. Mes išsikasame kopose, stumiame, bet nedejuojame. Matyt, tai – lietuviškas charakteris. Dakare apskritai, manau, nėra silpnų žmonių. Visi žino, ko čia atvažiavo“, – sakė A.Juknevičius.
„Jau drąsiai galėčiau keisti profesiją. Gal kam reikia pusašį pakeisti?“ – kvatojo verslininkas E.Duoba.
Poilsis – niekur nevažiuoti
Kai A.Juknevičius ir E.Duoba ankstų šeštadienio rytą išvyko į Boliviją, „Žalvario“ komandos stovykloje Dakaro bivake Ikikėje gyvenimas geram pusdieniui visiškai apmirė.
Mechanikai ir kiti pagalbininkai per naktį rengė automobilį „Mebar“, todėl išlydėję lenktynininkus visi iki vidurdienio miegojo.
„Tikrai būčiau miegojęs dar ilgiau, tačiau buvo pernelyg tvanku“, – pareiškė ant gulto pagalbos sunkvežimyje „Renault Midlum“ įsitaisęs mechanikas Juozas Čibiras.
Vėliau diena slinko neįprastai ramiai. Mechanikai skalbėsi – to nebuvo darę Dakaro ralio pradžios, slampinėjo po stovyklą, nieko neveikdami. Nes vien tai, kad šįsyk niekur nereikėjo važiuoti – ne tik lenktynininkai, bet ir jų pagalba kasdien įveikdavo bent po 700 km – jau buvo poilsis.
Vakare dar buvo minčių pasidairyti po kurortinę Ikikę, bet miegas visus pribaigė labai anksti.
Verslas pakrantės kaime
Ikikę skalauja Ramusis vandenynas, šeštadienio vakarą šėlęs milžiniškomis sunkiomis bangomis.
Pakeliui iš Antofagastos, kur buvo įrengta ankstesnė ralio stovykla, Ikikės link, kraštovaizdis vėl keičiasi. Murzini ir neišvaizdūs Andų kalnai užsideda naują kaukę, o palei juos ilga juosta gelsvu ir balkšvu smėliu nubarstyta akmenuota pakrantė.
Ant akmenų šildosi ruoniai, sklęsdamos klykauja žuvėdros, o lūšnyną primenančiame kaimelyje verda savas gyvenimas.
Keli vyrai sėdi terasoje, iš skardinių gurkšnodami šaltą alų, iš namelio priešais plyšauja muzika, moterys ir merginos plepa tarpusavyje, laiveliuose tolumoje laimikio ramiai lūkuriuoja žvejai.
Trys vyrai – tėvas su sūnumi Fernando ir Sesaras bei Vily dirba prie garsiai burzgiančio aparato, į kurio vidų keliauja ryšuliai sudžiūvusius krūmus primenančių stiebų. Aparatas stiebus susmulkina ir jie suberiami į baltus maišus.
Vietiniai šiuos stiebus vadina Trabeculata. Ji naudojama farmacijos ir kosmetikos pramonėje, gaminant plastmasę.
Susmulkinę nemenką krūvą stiebų, darbininkai lenda į pavėsį ir minutę kitą atsipūtę, keliauja pietauti. Dirbti tokiu oru nesinori – saulė kaitina pernelyg smarkiai.
Fernando į Sesaras – vietiniai čiliečiai. Vily – atvykėlis iš kaimyninės Bolivijos.
Trabeculata rinkimas, džiovinimas ir smulkinimas – šeimos verslas. Šalia šio augalo ryšulių – krūvos džiovintų dumblių. Tačiau į juos Fernando paniekinamai numoja ranka.
Kaimelio prieigose – vėliavomis nukabinėta spalvinga šventykla. Čia pamerkta dirbtinių gėlių, dirbtiname sodelyje šalia gėlės – irgi dirbtinės.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Ikikė (Čilė)