Jie buvo labai arti ribos. Ją peržengus, prasideda nebūtis. Tačiau Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba – Dakaro ralio užsispyrėliai iš Lietuvos – net apie tai, kaip visada, kalba juokaudami.
Šiame bekelių maratone jau buvo mirčių. Jau yra tokių, kurie Dakarą baigė ligoninėje. Tokių, kurie bejėgiškai stebėjo degantį savo automobilį. A.Juknevičius ir E.Duoba, jei prie vairo nesėdėtų patyręs lenktynininkas, o jam netalkintų patikimas šturmanas, irgi galėjo atsidurti šiame sąraše.
„Nedaug trūko, kad savo „Mebar“ prototipe būtume supakuoti kaip silkės skardinėje“, – pasakodamas ilgo kelio istorijas kvatojo A.Juknevičius. Tačiau tada, kai sėdėjo dideliu greičiu lekiančiame automobilyje nei jam, nei jo šturmanui tikrai nebuvo juokinga.
„Toyota Overdrive“ važiuojantys Benediktas Vanagas ir Andrejus Rudnickis taip pat kaip niekad realiai suprato, kokios atšiaurios legendinio maratono bekelės. Vienoje jų – minkštose kopose – B.Vanagas susilaužė ranką, todėl lenktynes, jei nori pasiekti galutinį finišą, bus priverstas baigti važiuodamas su teipu.
Dykumų maratone grėsė paskęsti
Dakaro ralis – ir taip nesvetingas maratonas, o jo organizatoriai vis ieško papildomų sunkumų. Maratono etapas iš Čilės į Boliviją ir atgal lenktynininkams buvo tikras galvos skausmas ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.
„Galvą ten tikrai skaudėjo“, – šyptelėjo A.Juknevičius, nekenčiantis vairuoti dideliame aukštyje. Tačiau Bolivijos Anduose jam ir E.Duobai teko lenktyniauti 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio.
„Mus abu kamavo tas aukštis. Antanui spaudė galvą, man trūko deguonies. Kuo daugiau įkvepi, tuo labiau jo trūksta. Savijauta, kokios gyvenime dar neturėjau“, – pasakojo E.Duoba.
Septintasis ir aštuntasis – vadinamieji uždari Dakaro ralio etapai – „Žalvario“ ekipažui A.Juknevičiui ir E.Duobai bus įsimintini dėl daugelio priežasčių. Kad ir tokios, kuri skamba kaip anekdotas: dykumų maratone jie vos nepaskendo.
Andų – pasaulyje ilgiausios kalnų grandinės – papėdėje yra aibė išdžiūvusių upių, kurių vanduo, kaitinant saulei, tiesiog susigeria molingoje arba smėlingoje žemėje. Tų upių vagos šiame Dakare ne kartą buvo tapusios lenktynių trasa – nenuspėjama, pavojinga, pilna aštrių akmenų ir išgraužų. Tačiau Argentinoje ir Čilėje Dakaro dalyviai tomis trasomis skriejo iki galo.
Bolivijoje bent A.Juknevičiui ir E.Duobai bei dar daugybei ekipažų teko suktis iš neįtikėtinai keblios padėties. Anksčiau startavusieji jau buvo įveikę šią kelio atkarpą, o į startą išvažiavę vėliau joje dar kapstėsi, kai pradėjo krapnoti lietus.
Silpnas ir visai neerzinantis lenktynininkų. „Tik keli lašai vis – kapt, kapt – užkrisdavo ant lango. Net valytuvais braukdavome labai retai“, – patikino E.Duoba. „Žalvario“ ekipažas tuo metu išdžiūvusios upės vaga skriejo neįtikėtinu greičiu, kai staiga, ties vingiu, išvydo į juos atšnokščiančią putotą vandens srovę.
„Tas lietutis krapnojo tik dešimt minučių ir staiga matom – į mus šniokšdama ateina srovė, – vaizdžiai mostaguodamas rankomis pasakojo A.Juknevičius. – Ką daryti?! Nes realiai minutė – ir automobiliu jau plaukiame. Aš greitai „gazų“, ant šono užšokau, ten toks pusės metro skardis – čiunkt – su ta mašina užropojom, vanduo varo toliau, bet žiūrime – mes saloje.
Iš viso nesąmonė – liksime ilgam: parai ar dviem. Tai pavažiavome į priekį, kalėme per tą vandenį, kol atrodo, kad jo nėra daug. O toje vietoje, kur kalėme, gylis toks, kad visas variklio dangtis atsidūrė po vandeniu. Spustelėjau per greičio pedalą, dar iškilome, bet užgeso variklis. Gerai, kad ne hidrosmūgis, nes nebuvo to „dinkt“. Sakau: „Edai, trauk filtrą“. Jis ištraukia, atsukame – litras vandens“.
Dakaro lenktyniniuose automobiliuose nėra oro vamzdžių, kuriuos bekelių vilkai vadina „snorkeliais“, todėl mašina negali plaukti.
Iš vandens buvo iškilusi tik „Mebar“ prototipo „nosis“, galas dar buvo vandenyje. Vandens pateko į visus cilindrus, o užgesusį variklį patiems užvesti būtų labai sudėtingas darbas. Tačiau A.Juknevičius ir E.Duoba išvydo laukuose netoliese urzgiantį traktorių.
E.Duoba sugebėjo prisikviesti jo vairuotoją ir įtikintį jį – gestais, žinoma, nes nė vienas lietuvių nemokėjo vietinių dialekto (šie kalbėjo net ne ispaniškai), – kad ištrauktų „Mebar“ iš upės.
Traktorininkas prototipą tempė kelis šimtus metrų, bet galiausiai variklis vėl užsivedė.
Skolino įrankius, bet ne dalis
„O čia prasidėjo kita istorija, – nusijuokė E.Duoba. – Betraukdamas iš upės, traktorius nutraukė „Mebar“ priekinių stabdžių žarnelę“.
Iki finišo Ujūnyje (Bolivija) buvo likę ne tiek ir daug, o atkeliavę į uždarą jo parką A.Juknevičius ir E.Duoba net pamiršę vakarienę iškart puolė tvarkyti žarnelės.
Dakaro bivakas Bolivijoje buvo specifinis. Į vieną „gardą“ buvo uždaryti automobiliai, kitoje stovykloje apsistojo lenktynininkai. Abi vietos buvo griežtai saugomos – varžybų dalyviai galėjo bendrauti tik tarpusavyje: pašaliniai nebuvo ten leidžiami, o prie automobilių irgi galėjo prieiti tik jų vairuotojas ir šturmanas. Su savo įrankiais ir atsarginėmis dalimis.
Išvažiuojant į Boliviją buvo sužymėtos net kiekvieno ekipažo padangos. Vežtis leista griežtai tik septynias: keturias ant ratų ir dar tris atsargines. Padangas buvo draudžiama net skolinti.
Spręsti savo automobilio bėdas galėjo tik patys lenktynininkai: toks maratono rengėjų užmanymas. Septintasis ir aštuntasis etapai – papildomas didelis sunkumas varžybų dalyviams. Mat jų pagalba liko per šimtus kilometrų, Čilėje. Išvargus po beveik bemiegės savaitės, sunkios bekelės ir trasoje per kraštus besiliejančio adrenalino, vietoj poilsio dar lįsti po automobiliu atrodė neįtikėtinai sunku.
„Mes tvarkėmės stabdžius. Atsarginės žarnelės neturėjome, todėl stengėmės suremontuoti senąją. Uždaroje stovykloje galėjai pasiskolinti įrankių, gauti varžtų, bet visus darbus turėjai daryti savo rankomis, o atsarginių detalių niekas nedavė. Norėjome pasididinti stabdžių žarnelės antgalio diametrą, kadangi gręžėme rankomis, o ne staklėmis, nieko gera nesigavo – žarnelė praleidinėjo stabdžių skystį. Realiai vis tiek važiavome be priekinių stabdžių“, – sakė E.Duoba.
Grėsė nugarmėti į prarają
Štai čia ir prasideda pasakojimas apie tikrąjį Dakaro siaubą. Apie realią galimybę nulėkti į prarają ir likti ne tik be svajonės pabaigti legendinį maratoną. Nors ir streikuojančiu automobiliu. Tai pasakojimas apie realią galimybę netekti gyvybės.
Kai sekmadienio ankstų rytą lenktynių dalyviai startavo aštuntajame greičio ruože – Ujūnio druskos dykumoje – A.Juknevičius ir E.Duoba net nenutuokė, koks pavojus jų dar laukia.
Per 10 tūkstančių kvadratinių kilometrų užimantis Ujūnio druskožemis driekiasi 3650 metrų aukštyje pietvakarių Bolivijoje.
Šiame druskožemyje prie starto linijos stodavo po keturis automobilius ir visi jie dideliu greičiu pasileisdavo rinkti „taškų“, kuriuos visus pasiekus, buvo laikoma, kad ši trasos dalis įveikta.
Minia kečujų, aimarų, čikitanų ar kitų etninių Bolivijos gyventojų griausmingai šaukė, plojo, švilpė ir kitaip palaikė lenktynių dalyvius. O šiems atėmė žadą nuo druskos dykumos vaizdo.
„Įspūdis tikrai didelis, kai šviečiant saulei matai, kaip kažkas priešais šviečia – ledas ne ledas, stiklas ne stiklas“, – pasakojo E.Duoba. Druskožemiu lenktynininkai įveikė 135 km, o paskui vėl pasileido Andais. Juose „Žalvario“ ekipažo ir tykojo didžiausias pavojus.
Andų serpantinais – vingiuotais siaurais kalnų keliukais – lėkdami didžiuliu greičiu, stabdyti jie turėjo itin pavojingai. Kadangi priekiniai stabdžiai neveikė, stabdyti teko pavaromis, bet automobilio galą stabdant vis tiek užmesdavo į šonus.
„Automobilio „uodegą“ taip užnešdavo, kad realiai jau būdavome ties praraja. Pasižiūri – o! – ir leki toliau. Bent tris kartus galėjome būti supakuoti kaip sardinės toje mašinoje. Bet kadangi stabdžius sugalvojo bailiai, tai ir mums nieko tokio“, – su įprasta humoro gaida pasakojo A.Juknevičius.
Iš Bolivijos į stovyklą Ikikėje (Čilė) jie grįžo sveiki ir laimingi. Nesvarbu, kad paskutinius 40 kilometrų teko įveikti per birų kopų smėlį – abu mėgsta ir moka važiuoti tuo smėliu. O leistis finišo link stačia smėlėta kalno ketera buvo vienas malonumas. Ir kas, kad nėra stabdžių.
„Svarbiausia, kad esame čia. Pusė Dakaro įveikta, todėl mūsų nuotaikos tikrai negali būti blogos. Liko kita pusė. Pabandysime išgyventi“, – patikino A.Juknevičius.
„Mus ir toliau kamuoja sunkumai, tačiau tikrai išgyvensime“, – purtydamasis kelio dulkes patikino ir E.Duoba.
Pirmadienis Čilėje automobilių lenktynininkams – laisva diena. Po jos – vėl į kelią. Nors įveikta jau daugiau kaip pusė trasos, iš viso – 5778 km, po poilsio dienos, neabejojama, prasidės tikroji Dakaro krizė. Tuomet teks kovoti ne tik su sunkumais kelyje ar varžovais, bet ir su begaliniu noru viską mesti. Nuovargis ralio stovyklose jau kelia balsą prieš norą pabaigti lenktynes. Dakare išgyvena stipriausi.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Ikikė (Čilė)