Poilsio dienų čia nebūna. Nesvarbu, kad oficialiai tai – išeiginė. Nesvarbu, kad tądien nevyksta varžybos ir nereikia kratytis kelių šimtų kilometrų akmenuotais, dulkėtais, duobėtais keliais. Dakaro ralis – viena didžiulė rutina, kurioje paskęsta absoliučiai visi: lenktynininkai, jų mechanikai, pagalbininkai ir net šiaip maratono žiopliai.
Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba pakirdo penktą ryto ir jau vėl norėjo šokti į purvinus lenktynininkų kostiumus.
„Kažkokia nesąmonė, – gardžiai nusikvatojo E.Duoba. – Pagaliau gavome galimybę normaliai išsimiegoti, bet, kaip tyčia, nesimiega“.
Benediktas Vanagas taip pat nesimėgavo tingiu poilsiu viešbutyje – mieliau trynėsi ralio stovykloje, šalia „Toyota Overdrive“ kone perrenkančių mechanikų.
Dakaro ralio stovykla šalia kurortinės Ikikės prie Ramiojo vandenyno tapo beveik pastoviais komandų namais. Maratono dalyviai Ikikėje apsistojo ilgam – net keturioms naktis. Galima sakyti, rojus, nes kasdien – kaip čigonai – ralio dalyviai paprastai iškeliauja į kitą vietą už beveik 1000 kilometrų.
Tačiau pirmadienis buvo kitoks. Automobilių varžybos Dakare nevyko, todėl lenktynininkai turėjo laiko poilsiui, o jų technikai išgydytos žaizdos.
Nuo sausio 4-osios, kai Argentinos sostinėje Buenos Airėse duotas šio Dakaro startas, legendinio ralio dalyviai jau įveikė 5778 kilometrus sunkiai išvažiuojamais Pietų Amerikos keliais ir bekelėmis.
Liko dar 3334 km, kuriuos – visi žino – įveiks ištvermingiausi. Atsitiktiniai varžybų dalyviai jau atkrito, Dakare liko tik tokie, kurie pasiryžę pasiekti sausio 17-ąją Buenos Airėse skelbiamą finišą.
Automobilį kone perrinko
Jau buvo gerokai po vidurnakčio, kai Juozas Čibiras ir Stasys Greičiūnas – „Žalvario“ komandos auksarankiai mechanikai nuėjo ilsėtis po aštuntojo greičio ruožo finišo iš Ujūnio Bolivijoje į Ikikę Čilėje. Tačiau to poilsio buvo nedaug.
Buvo tik prašvitę, o mechanikai vėl krapštėsi prie kone dalimis išrinkto „Mebar“ prototipo, kuris šiemečiame Dakare vis ožiuojasi. Buvo jau kitos dienos rytas, kai „Mebar“ paruoštas naujam startui, o Juozas ir Stasys kelioms valandoms krito pamiegoti.
„Poilsio diena čia tik lenktynininkams, kuriems niekur nereikia važiuoti. Mechanikai Dakare niekada nesiilsi, – pareiškė daugiakalbis Juozas. – Ką veikiame? Turime perrinkti du trečdalius automobilio, patikrinti visus skysčius ir pakeisti aibę detalių“.
A.Juknevičius – niekada nepailstantis geros nuotaikos užtaisas – nuo ryto žvalus vaikštinėjo po stovyklą, persimesdamas žodžiu kitu su pažįstamais lenktynininkais ir jų pagalbininkais. E.Duoba ramiai „skaitinėjo“ kelio knygą, kuri bus didžiausias jo pagalbininkas devintajame ralio etape antradienį iš Ikikės į Kalamą.
„Mechanikams darbus jau surikiavau, – šyptelėjo akis trumpam nuo knygos pakėlęs E.Duoba. – Visada jiems pasakome, kas negerai. Mechanikai juk nesėdi tame automobilyje, nejaučia jo garsų. Kai finišavome po aštuntojo greičio ruožo, buvome per daug išvargę, kad susakytume visas smulkmenas, tačiau dabar ramiai prisėdau ir viską surašiau. Net pirštu kai ką parodžiau“.
Nors jau daugiau kaip savaitė, kai maratono dalyviai varžosi Argentinos, Čilės ir Bolivijos bekelėse ir daugiau kaip dvi, kai A.Juknevičius, E.Duoba ir B.Vanagas yra Pietų Amerikoje, namų ilgesys nė vieno nekamuoja.
„Žalvario“ komandos ekipažas pastarąsias kelias dienas vaikščiojo iš nuovargio išvarvėjusiomis akimis ir po vos valandos kitos miego sunkiai kėlėsi naujam startui. Tačiau A.Juknevičius, jei būtų galėjęs, būtų varęs toliau. Be jokios poilsio dienos.
„Geriau jau viską būčiau atvaręs iki galo ir tą dieną sutaupęs. Man jos nereikėjo, – pareiškė rimtu veidu ir netikėti neišeina – Dakaro lenktynininkai pasiekia savotišką transo būseną, todėl nuolatinis nuovargis jiems nekelia problemų. – Tačiau gerai, kad šią parą galime skirti technikai. Galime kažką pakonstruoti, pabandyti pakeisti, nes žinome kelias silpnas jos vietas, kurios išsidavė jau maratono pradžioje. Bandome visas tas nesąmones pašalinti“.
Tos silpnosios vietos – priekiniai pusašiai – vėl buvo pakeisti, kaip ir prieš maratono etapą į Boliviją. Taip pat pakeisti galiniai amortizatoriai, galinis kardanas, paskirstymo dėžė, absoliučiai visi skysčiai. Ir vėl išvalytas salonas, kuris nuo dulkių buvo nebeatpažįstamos spalvos.
Pasiryžęs pats baigti ralį
Prie „Toyota Overdrive“ automobilio laisvadieniu tupinėjo ir B.Vanago mechanikai. „Yra čia šio bei to“, – tvarkydamas juodą „Toyota“ tarstelėjo Darius Biesevičius.
B.Vanagas ir jo šturmanas Andrejus Rudnickis šiame Dakare su automobiliu turėjo gerokai mažiau rūpesčių nei kitas Lietuvos ekipažas. Tiksliau – B.Vanagas ir A.Rudnickis jų beveik neturėjo.
Jei A.Juknevičius ir E.Duoba kone nuo pirmosios dienos trasoje patys gulinėjo po savo „Mebar“ ir jį remontavo, tai B.Vanagui ir A.Rudnickiui per visą šį laiką tik kartą lūžo priekinis pusašis, o aštuntajame greičio ruože dingo vairo stiprintuvas.
Tai tapo didžiausia problema, nes iki finišo likus vos kilometrui vairą eilinį kartą išmušė ir nepatogiai užkišęs delną, B.Vanagas jį susilaužė.
Po ralio stovyklą Ikikėje Benediktas vaikščiojo ranką įkišęs į storą juodą įdėklą. „Nežinau, kaip bus“, – nelinksmai ištarė B.Vanagas.
Tą vakarą jo komandos stovykloje buvo surengta fotosesija. Visi komandos nariai nusifotografavo prie nuplautų ir nublizgintų automobilių. Atsisveikinimo su Dakaru nuotraukai?
Kažin. B.Vanagas pasiryžęs ralį tęsti net ir skaudama ranka. Tačiau kodėl ranką susižeidęs ir maratono bendrojoje įskaitoje 22-ąją vietą užimantis lietuvis „Toyota Overdrive“ vairo nepatiki šturmanui, o pats nesėda į šio kėdę?
„Abejoju, ar tai būtų gera mintis, – susimąstė B.Vanagas. – Mūsų ekipažas neturėtų patyrusio vairuotojo, o iš manęs išeitų gana prastas šturmanas“.
Tačiau Dakaro ralio taisyklės leidžia keistis prie vairo. Čia ekipažuose net nėra vairuotojo ir šturmano. Yra tik pirmasis ir antrasis vairuotojai. Todėl atsarginį variantą B.Vanagas Dakare tikrai turi. Tačiau šviesiaplaukis lietuvis garbanotais plaukais pasiryžęs pats baigti legendinį ralį, nors ir skaudama ranka.
Kai laisvą popietę aplankė bičiulius „Žalvario“ komandoje ir kurį laiką plepėjo su A.Juknevičiumi, B.Vanago nuotaika dar buvo puiki. Tačiau vakarop ranka ėmė vis labiau tinti. Nekas.
Draugų Dakare – apsčiai
Nors poilsio dienos ir nenorėjo, A.Juknevičiui ir E.Duobai jos iš tiesų reikėjo. Kelyje, tarp greičio ruožų ar laukdami starto, jei jausdavosi labai pavargę ir, jei turėdavo bent keletą laisvų minučių, jie griūdavo tiesiog ant žemės šalia automobilio. Tų kelių minučių miego užtekdavo, kad grįžtų energija.
Laisvos dienos labiau reikėjo bent jau tam, kad pirmą kartą nuo Dakaro starto jie normaliai pasikalbėtų su bičiuliais. A.Juknevičius Dakare jų turi aibę. Sėdėdamas bivako valgykloje ir gurkšnodamas „Coca-Cola“, Dakaro senbuvis vis šokteli pasisveikinti tai su vienu, tai su kitu.
„Ten eilėje berniukas, kuris 2003 metais išgelbėjo mūsų Dakarą“, – beda pirštu į juodais marškinėliais vilkintį mechaniką iš Vokietijos. Tas vokietis buvo vienintelis, kuris išgirdo A.Juknevičiaus nevilties prašymą ir sutiko bent pamėginti padėti per kelias valandas pakeisti automobilio sankabą. Lauko sąlygomis tai atrodė neįmanoma.
Tačiau užsispyrusiam lietuviui ir jam padėti sutikusiam vokiečiui pavyko tai padaryti, ir 2003-iųjų Dakaro ralio debiutantai – Aurelijus Petraitis ir A.Juknevičius tuomet dar Afrikoje vykusio maratono finišą galiausiai pasiekė. Nesvarbu, kad paskutiniai, 61-i. Svarbiausia buvo pats finišas. Iškritusių ir nebaigusių lenktynes buvo daugiau kaip 100 ekipažų.
A.Juknevičius ir E.Duoba rado laiko vakarienei ir su Kazachstano komanda „Astana“. A.Juknevičius – šios komandos vadovas, nors Dakaro ralyje jai beveik neturi laiko. Tačiau viską komandai suorganizavo dar iki ralio starto.
„Astanos“ komandoje, A.Juknevičiaus kvietimu, Dakare dirba ir du lietuviai: patyręs bekelių lenktynininkas Vytis Požėla vairuoja pagalbininkų automobilį, o Tomas Tumalovičius fotografuoja.
Pradingo ekipažo kostiumai
Ilga juosta Ramiojo vandenyno pakrantėje nusidriekusi Ikikė, šalia kurios pastarąsias dienas buvo įsikūrusi ralio stovykla, nuo penktadienio iki šio ryto siautė. Miesto centre prie pat vandenyno įrengtoje scenoje iki vidurnakčio kasdien skambėjo gyva muzika, o atsipalaidavusių čiliečių minioje maišėsi ralio lenktynininkai ir jų pagalbininkai.
Dėl ralio pamišę vietiniai valandų valandas stoviniuodavo šalia bivako tvoros užmiestyje. Dakaro stovykla buvo 20 kilometrų už Ikikės, tačiau kas tie neilgi kilometrai, kai norisi iš arti pamatyti Dakaro žvaigždę.
Net viešbučio svečiai čiliečiai, išvydę marškinėlius su Dakaro užrašais vilkinčius vyrus per pusryčius prašydavo nusifotografuoti. „Žalvario“ komandos mechanikai į tokias nuotraukas ne kartą papuolė.
Tačiau viešbutis, kuriame apsistojo A.Juknevičiaus ir E.Duobos pagalbininkai, iškrėtė itin nemalonią staigmeną. „Žalvario“ ekipažas apsigyveno kitame viešbutyje, bet pagalbininkai purvinus lenktynininkų kostiumus skalbti pridavė ten, kur apsistojo patys. Skalbiniai staiga dingo. Buvo išskalbtas vienintelis E.Duobos kombinezonas, nors skalbti priduoti keturi: po du kostiumus į Pietų Ameriką atsivežė abu ekipažo nariai.
Dakaro ralyje griežtai draudžiama startuoti be saugumo reikalavimus atitinkančių kombinezonų. Iki ryto apranga taip ir neatsirado.
Atsarginis planas visada yra: kostiumą galima pasiskolinti iš varžovų. Tačiau eidami miegoti, komandos nariai dar nebuvo apsisprendę, kaip elgsis, jei kombinezonai neatsiras.
Automobilį bandė apvogti
Su dar didesniu čiliečių nesvetingumu susidūrė „Žalvario“ komandos pagalbininkai. Pietų Amerikoje jie važinėja tamsiai žalia ralio lipdukais apklijuota „Toyota Land Cruiser“, kurią čia atsisiuntė iš Lietuvos.
Automobilį vairuojantis patyręs bekelių lenktynininkas Rokas Danilevičius po poilsio dienos bivake parvežė A.Juknevičių ir E.Duobą į viešbutį ir dar išlipo su jais pasišnekėti. Nuo „Toyota“ jis buvo nuėjęs trumpam, o grįžęs pagavo į automobilio vidų jau besiskverbiantį čilietį. Šis nieko padaryti nespėjo, bet dar kartą tapo aišku: istorijos apie tai, kad Pietų Amerikoje būtina saugoti savo daiktus ir automobilius nėra iš piršto laužtos.
Komandas lydinčiuose automobiliuose keliauja ne tik asmeniniai daiktai – net ir pačių lenktynininkų, bet ir aibė navigacijos prietaisų. Keliais tūkstančiais eurų savo „Tripy“ įvertino Dakaro ralio organizatoriai, be to, kad būtų lengviau orientuotis, lietuviai vežasi ir savo navigacijos, galybę racijų, kad galėtų vienas su kitu bendrauti per kelių kilometrų atstumą.
„Pernai į vieno mus lydinčių automobilių langą keliskart mestas akmuo. Tačiau, laimei, stiklas nedužo, todėl nuostolių pavyko išvengti. Langas tik apibraižytas“, – pasakojo A.Juknevičius.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Ikikė (Čilė)