Džiaugsmo pagirios buvo nepaprastai sunkios. Už vienintelę Dakare sėkmingą dieną reikėjo brangiai sumokėti: Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba į ralio stovyklą vėl parsirado auštant.
Iš nuovargio jau sunkiai išlemenantys bent žodį, purvini, sušalę ir alkani.
Nuo pat maratono pradžios besiožiuojantis jų „Mebar“ šįsyk sustojo dėl žmogiškosios klaidos – likus vos 20 kilometrų iki dešimtojo greičio ruožo finišo lūžo pagrindinis šarnyro varžtas. Jį pasikeisti – juokų darbas, tačiau laukti reikėjo iki paryčių.
Iki naujo starto buvo likusios vos keturios valandos, kai baltas apdaužytas „Mebar“ parburzgė į bivaką Saltoje.
Sušalę ir šlapi A.Juknevičius ir E.Duoba nuskubėjo į valgyklą, nes beveik parą buvo gyvi vien vandeniu ir keliais sausainiais.
„Viskas gerai“, – pasiekęs finišą, kaip visada nusišypsojo E.Duoba.
A.Juknevčius didelį jautienos kepsnį stumdė lėkštėje, nes akys lipo iš nuovargio ir miegoti norėjosi labiau nei valgyti.
Devintąjį greičio ruožą antradienį įveikęs be didelių problemų, vakar dešimtajame „Žalvario“ komandos ekipažas vėl buvo priverstas sustoti trasoje. Pačiame jos viduryje.
Ir net nebuvo nė menkiausios galimybės patraukti automobilį į šoną.
Likus dvidešimčiai kilometrų iki dešimtojo greičio ruožo finišo lūžo už pirštą storesnis pagrindinis šarnyro varžtas, laikantis šakę. Išsinėrė pusašis ir išvirto dešinysis priekinis ratas.
„Tokio varžto šiaip neįmanoma sulaužyti, – įsitikinęs A.Juknevičius. – Paprasčiausiai kažkuris mechanikas jo iki galo neprisuko“.
Pasikeisti varžtą – visiškai nesudėtinga. Tai užtruko vos 20 minučių.
Tačiau laukti varžto reikėjo kelias valandas, nes A.Juknevičius ir E.Duoba su savimi jo neturėjo, o privažiuoti iki sugedusio „Mebar“ Andų serpantinais buvo neįtikėtinai sunku.
Pagalbos laukė 5 valandas
Šiaurės Argentinos kelius paskandinęs šaltas lietus buvo dar vienas išbandymas lenktynininkams ir taip neeilinės kantrybės reikalingame maratone.
Kelyje iš Kalamos į Saltą sukosi galva ir trūko oro, nes Anduose kai kur teko kilti net į beveik 5000 metrų virš jūros lygio aukštį. Tokiame aukštyje sunku ir automobiliams, ir žmonėms.Tokiame aukštyje automobiliams neišeina lėkti, nes jų varikliai springsta nuo perkrovų, o lenktynininkai visa burna gaudo išretėjusį orą.
A.Juknevičius ir E.Duoba sustojo truputį žemiau – dauboje apie 3800 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kad prisikviestų pagalbą satelitiniu telefonu, A.Juknevičius buvo priverstas kabarotis į kalną, o tam jėgų beveik nebuvo.
Pagalba išskubėjo dar septintą vakaro. Buvo šviesu, tik pliaupė lietus. Tačiau privažiuoti iki sugedusio „Mebar“ buvo nelengva.
Vienintelis kelias pas laukiančius A.Juknevičių ir E.Duobą – nuo finišo prieš Dakaro greičio ruožo srovę. 120 kilometrų iš Andų papėdės, kur jau buvo lietuvius lydintys pagalbininkai, iki finišo kalnuose prailgo iki penkių valandų.
Pakeliui pliaupė lietus, o matomumą dar labiau ribojo rūkas, todėl į pagalbą išskubėję Rokas Danilevičius ir Juozas Čibiras net ir norėdami negalėjo spausti, juolab kad „Toyota Land Cruiser“ springo nuo deguonies stygiaus.
Apdaužė pralekiančios mašinos
A.Juknevičiaus ir E.Duobos „Mebar“ stovėjo trasoje ir nė per milimetrą negalėjo pajudėti.
Trasa skriejo automobiliai ir sunkvežimiai, tačiau sugedęs baltas „Mebar“ jiems itin trukdė. Apvažiuoti jį buvo beveik neįmanoma: iš vienos pusės – kalno šlaitas, iš kitos – krūmais apaugę grioviai.
Dėl to, kad nebuvo kaip jį aplenkti, į finišą skubantys automobiliai ir sunkvežimiai apdaužė „Mebar“ šonus, galą ir lempas.
Galiausiai A.Juknevičius trasoje padėjo didžiulį akmenį ir pradėjo sunkvežimius nukreipinėti į šoną, kad šie „Mebar“ apvažiuotų lanku, nes iš automobilio galėjo nieko nebelikti.
Pro lietuvius skriejo varžovai – iš 37-osios pozicijos dešimtajame greičio ruože startavę A.Juknevičius ir E.Duoba buvo aplenkę dar kelis ekipažus. O „Žalvario“ lenktynininkai stovėjo šaltyje ir laukė pagalbos.
„Mebar“ krosnelė beveik nešildė, todėl nuo deguonies stygiaus ir šalčio darėsi silpna. Kai pagalba pagaliau įvažiavo į trasą, joje buvo dar keli varžybų nebaigę automobiliai, bet ir atvažiuojantieji iš priekio, ir lekiantys į finišą matė vieni kitus, todėl apsilenkė be problemų.
Sutvarkyti gedimą netruko nė pusvalandžio – labiau išvargino laukimas nežinioje.
Bėda – kone lygioje vietoje
Dešimtojo greičio ruožo pradžia A.Juknevičiui ir E.Duobai irgi buvo nesėkminga.
Išvakarėse be didelių problemų įveikę devintąjį ir įšokę į keturiasdešimtuką, vakar pirmuosius keliasdešimt iš 385-ių greičio ruožo kilometrų lietuviai, kaip patys juokauja, judėjo vėžlio greičiu.
Dideliame aukštyje „Mebar“ visiškai netraukė. Įsibėgėjus viskas lyg ir buvo gerai, tačiau pristabdžius ties posūkiu, automobilis imdavo tiesiog dusti.
Lietuviai judėjo vidutiniu 100 km per val., o varžovai skriejo bent 130 km per val. greičiu.
„Manau, bėda ta, jog mūsų kompiuteris neteisingai suprogramuotas, kad įvertintų deguonies trūkumą ir jį kompensuotų. Kai kompiuteris buvo derinamas Lietuvoje, matyt, buvo nustatytas vienam režimui, nors ir perspėjau, kad bus didelės aukščio amplitudės“, – aiškino A.Juknevičius.
Nusileidus žemiau, „Mebar“ įsibėgėjo. Trasa kalnuose buvo techniška ir labiau priminė ne Dakaro bekeles, o klasikinio ralio tiesiąsias ir posūkius.
E.Duoba vėl net ėmė stabdyti A.Juknevičių, kad šis nelėktų per greitai ir neprisidarytų bėdų. Tačiau bėda laukė ten, kur jos nesitikėjo nė vienas – nedidelėje smėlėtoje įkalnėje. Ten nebuvo nei tramplino, nei kokios kitos kliūties, galėjusios tapti varžto lūžio priežastimi.
Finišą žada pasiekti
Pasiekti galutinį Dakaro ralio finišą jau tapo A.Juknevičiaus ir E.Duobos garbės reikalu.
Principu, kurio nė vienas nežada sulaužyti. Todėl ir ankstų ketvirtadienio rytą Argentinos laiku, vos po valandos kitos miego, jie vėl išjudėjo į trasą.
Nuo pat pradžių jų automobilis byrėjo, ožiavosi, trukdė normaliai važiuoti, bet jie vis tiek judėjo pirmyn.
Alko, šalo, buvo neišsimiegoję, bet dar nė karto nepasidavė. Nesvarbu, kad į Dakaro stovyklas grįždavo paryčiais ir vos po poros valandų miego vėl sliuogdavo į purvinus kombinezonus.
Liko vos trys dienos iki galutinio Dakaro finišo Buenos Airėse. A.Juknevičius ir E.Duoba pasiryžę vėl užvažiuoti ant garbės pakylos, kuri šįsyk Argentinos sostinėje bus pastatyta tik maratoną įveikusiems lenktynininkams.
Liūtis užtvėrė kelią
Ištuštėjusi Dakaro stovykla Kalamoje – paskutinė stotelėje Čilėje – tik paaitrino įspūdį, kad šalis – pilka ir visiškai vienoda.
Kojos smigo į birų balzganą feš feš tipo smėlį, vėjas į akis drėbė dulkes, o akys ieškojo bent menkiausio lopinėlio žalios spalvos.Tačiau Andais kylant į vis didesnį aukštį, kraštovaizdis vis keitėsi.
Kalnuose atsirado spalvų ir žalumos. Druskos plokštuma pakeliui atrodė lyg ledo sukaustytas ežeras.
Vietiniai ten siūlė negrabius rankų darbo suvenyrus, tačiau sulaukdavo vos vieno kito pirkėjo.
Kalnuose, žolėje, ganėsi lamos, kurias prižiūrėjo vietinis saulėje įrudęs gerų akių indėnas.
Dar toliau vaikštinėjo ir antilopių pulkas, kurios, išvydusios artėjančius žmones, išsilakstė į visas puses.
Medžiais apaugę žali plotai kerėjo ir leidžiantis iš kalnų. Dar Anduose pradėjęs krapnoti lietus, nusileidus pasipylė visu smarkumu ir net virto audra.
Vėjas ir lietus vartė medžius, o šie užtvėrė kelią Saltos link. Teko ieškoti apvažiavimo.
Kai kur keliai tiesiog plaukė, o jais, tarsi laivai, yrėsi lengvieji automobiliai. Liūtis neaplenkė ir Saltos, todėl šįsyk ralio stovykla kūrėsi kone balose.
Sunkiausia buvo mechanikams, kuriems per naktį teko tvarkyti trasoje apdaužytus automobilius.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Salta (Argentina)