Ištuštėjusiame Buenos Airių technoparke liko kalnai šiukšlių ir slogi nuotaika. Tokia, kokia būna po didelių linksmybių.
Beveik visą šeštadienio dieną čia ratus suko nuplauti ir nublizginti arba visiškai purvini automobiliai, sunkvežimiai, motociklai ir keturračiai. Dakaro ralis – legendomis apipintos ir išlikimo maratonu pakrikštytos lenktynės – baigiantis dienai liko tik prisiminimas.
Nepamirštamas tiems, kurie išgyveno 2015 metų Dakaro pragare, tiems, kurie jo nebaigė ir žliumbė dėl sudužusios svajonės.
Su sunkia ir kartais net žiauria maratono realybe šiemet vėl susidorojo abu Lietuvos ekipažai: Benediktas Vanagas ir Andrejus Rudnickis su „Toyota Overdrive“ finišavo 24-ti, Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba su prototipu „Mebar“ – 60-ti.
Rezultatas geras, bet norėjosi geriau
B.Vanagas sulaukė savo šlovės valandos, kurios link artėjo pastaruosius trejus metus. Ambicingas šviesiaplaukis lietuvis siekė įrašyti savo pavardę į Lietuvos automobilių sporto metraštį ir jam tai pavyko.
B.Vanago ir A.Rudnickio 24-oji vieta Dakare – aukščiausia, kokią kada nors legendiniame maratone užėmė Lietuvos ekipažas. „Toyota Overdrive“ važiavę lietuvis ir baltarusis viena pozicija pagerino 2009 m. Aurelijaus Petraičio ir Antano Juknevičiaus taip pat iš trečio karto pasiektą rezultatą.
Tuomet pirmą kartą Pietų Amerikoje surengtose lenktynėse „OsCar“ bagiu važiavę lietuviai buvo 25-ti.
B.Vanagas šiemet turėjo didelių ambicijų būti Dakaro 20-tuke, tačiau koją jam kišo sveikatos problemos ir per didelis noras išsaugoti pozicijas.
Susižeidęs kairiąją ranką, B.Vanagas užsispyrė važiuoti toliau ir netrukus viename etapų finišavo ketvirtas. Netrukus po to – ritosi žemyn ir daužė automobilį. Priešpaskutiniame etape „Toyota Overdrive“ „pasivaikščiojo stogu“, o stovykloje Rosarijuje liko krūva aplamdyto automobilio dalių. Jau trečią kartą šiame Dakare vardiniais lipdukais apklijuotos dalys liko styroti ant biraus purvino smėlio.
24-oji vieta – džiaugsmas B.Vanago gerbėjams. Bet ne pačiam lenktynininkui. Jo norai buvo didesni. Tačiau paskutiniame etape paskutinis startavęs lietuvis net ir prieš finišą ritosi žemyn – sutrumpintame 13-ajame greičio ruože B.Vanagą ir A.Rudnickį aplenkė lenkas Marekas Dabrowskis ir britas Markas Powellas. Ekipažas, kurio galėjo nebelikti dar prieš startą, nes M.Dabrowskio šturmanas Jacekas Czachoras skubiai išskrido namo, nes mirė jo paauglys sūnus.
Nelaimės ištiktą lenką ekipaže pakeitė M.Powellas, kuris į Dakarą atvyko vairuoti žurnalistų automobilio, tačiau turėjo ir tarptautinę lenktynininko licenciją.
Nežinia, ar dėl to, kad nusiminė, ar dėl kitų priežasčių, B.Vanagas ir A.Rudnickis net pavėlavo laiku išvažiuoti iš specialaus angaro ant garbės pakylos. Ant podiumu vadinamos pakylos vakar užvažiavo absoliučiai visi varžybas baigę Dakaro dalyviai.
Greičio ruože kilo bėdų
Paskutinis Dakaro greičio ruožas ne veltui buvo pažymėtas skaičiumi „13“. Nemalonių staigmenų lenktynininkams jame buvo gerokai daugiau nei džiaugsmo, kad finišas – ranka pasiekiamas. Šiame etape, kai iki finišo liko visai nedaug, pasitraukė vienas automobilių lenktynių ekipažas.
Tai turėjo būti 174 km jau lengviau išvažiuojamomis Argentinos bekelėmis. Jose nėra feš feš tipo smėlio, dulkių, kopų ir aštrių akmenų. Tačiau tai buvo lenktynės dirvonais, kai automobilio ratai sminga į minkštą purią žemę.
Išvakarėse palijo, todėl vietomis trasa buvo virtusi kone pelke, o Dakaro organizatoriai, baimindamiesi, kad garbės pakylos dalyvių gali tekti laukti iki kito ryto, dalį greičio ruožo atšaukė.
Tačiau automobiliai vis tiek lakstė į griovius, o sunkvežimiai – net ir „stogais“. Palaikyti tempo buvo neįmanoma. „Pasitaikė, kad net važiavome vorele, o keletą kartų teko laukti, kol sunkvežimiai ištrauks vienas kitą iš griovių ar pastatys ant ratų virtusius ant stogo“, – pasakojo E.Duoba.
Greičio ruožui įpusėjus lenktynininkai kirto autostradą, o paskutinę atkarpą įveikė ramiai – nė vienas nenorėjo rizikuoti.
B.Vanagas ir A.Rudnickis 13-ajame etape buvo 40-ti, A.Juknevičius ir E.Duoba – 58-ti.
Šį etapą laimėjo „šoumenas“ Robby Gordonas. Kartais net sunku patikėti, kad šis amerikietis iš tiesų jaudinasi dėl to, kad niekada nėra laimėjęs Dakaro. Tai – jo svajonė. Mat dažnai atrodo, kad B.Gordonas į Dakarą važiuoja parodyti savęs, paflirtuoti su ralio žiūrovais, pasismaginti ir pabendrauti su bičiuliais, bet tikrai ne rimtai dalyvauti varžybose.
Ryškiu oranžiniu „Gordini“ – „Hummer“ stiliaus automobiliu – į šį Dakarą atvykęs B.Gordonas nuolat buvo matomas ne tik dėl automobilio spalvos, bet ir dėl savo elgesio. Jis noriai bendravo su žiūrovais ir kitas ralio dalyviais. Kartą į stovyklą iš viešbučio grįžo „Žalvario“ komandos palydos „Toyota Land Cruiser“, kurią vairavęs Rokas Danilevičius sutiko pavėžėti, ir nuo tada buvo lietuvių bičiulis.
Laimėjęs paskutinį Dakaro etapą, nors bendrojoje įskaitoje užėmęs tik 19-tąją vietą, B.Gordonas liko ištikimas sau ir žiūrovams aikčiojant iš nuostabos trasoje ir ties finišu išdarinėjo akrobatinius triukus: suko saules ar važinėjo pakeltu ratu.
„Toks jausmas, kad ne vienas tas ratas buvo pakilęs, o visi trys“, – juokėsi Kazachstano komandai „Astana“ šiame Dakare padėjęs Vytis Požėla.
Dakaro ralį šiemet laimėjo nuo pat pradžių jo lyderiu buvęs Kataro lenktynininkas Nasseras Al-Attiyah.
Išlydėjo šokiais ir dainomis
Dar podiumo išvakarėse Dakaro ralio bivake jau buvo justi šventinės nuotaikos. Labiau nei dirbti visiems norėjosi bendrauti.
Nors maratonas dar buvo nesibaigęs, jo dalyvius šokiais ir dainomis į trasą išlydėjo bivako valgyklos personalas. Įsilinksminęs jaunimas per pusryčius maistą į lėkštes dėjo šokdamas.
Stovyklos valgykla – milžiniška balta palapinė, į kurią įėjus lenktynininkai suka į vieną pusę, visi kiti – į kitą. Abiejuose stačiakampės valgyklos šonuose – po dvi eiles didžiulių medinių stalų, kurie per pusryčius ir vakarienę – visada užimti.
Bendravo su senais bičiuliais
Buenos Airių technoparkas, kuriame prasidėjo ir baigėsi 2015 metų lenktynės, šeštadienį nuo ryto buvo gyvas. Šiame parke ir buvo pastatyta baigiamoji ralio garbės pakyla.
Žiūrovai rinktis pradėjo dar gerokai prieš vidurdienį, o pirmieji ant pakylos užvažiavo motociklininkai ir keturratininkai. Ir ne tik jie – per maratono uždarymą lenktynininkai ant pakylos pasirodo su savo komandomis. Vienus Dakare lydi ištisa pagalbininkų armija, kitus, pavyzdžiui, A.Juknevičių ir E.Duobą, – pora mechanikų ir keletas padėjėjų.
Prieš podiumą visi lenktynininkai nemažai laiko praleido angare, laukdami savo eilės. Laiko išsišnekėti buvo pakankamai.
A.Juknevičius ir E.Duoba ilgai šnekučiavosi su „Astanos“ lenktynininkais ir komandos nariais. A.Juknevičius iki šiol yra šios Kazachstano komandos vadovas.
Ilgokai stovėdami grūstyje prie podiumo lietuviai mielai fotografavosi prie taką garbės pakylos link aplipusiais žiūrovais.
Ant garbės pakylos keliaujančių Dakaro dalyvių grūstyje A.Juknevičius sutiko seną bičiulį. Vokietis mechanikas Thorstenas Kaiseris 2004 m. išgelbėjo A.Petraičio ir A.Juknevičiaus Dakarą, sutikęs per kelias valandas pabandyti padėti pakeisti sankabą. Tai atrodė neįmanoma misija, bet Th.Kaiseriui ir A.Juknevičiui pavyko tai padaryti.
Išbandymas technikai ir žmogui
„Liūdna, kad viskas baigėsi, – atrodo, ne visai suprasdamas, kad jau laikas pakuotis lagaminus namo, ištarė A.Juknevičius. – Mes galėtume atvaryti dar vieną Dakarą. Jei sakytų: važiuojam, tikrai važiuotume. Kad ir atgal tomis pat trasomis. Į Dakaro pabaigą mašiną beveik išgydėme, patys dar turime jėgų ir parako statinėse, todėl mums kažkaip anksti viskas baigėsi. Atrodo, visus metus tam ruošėmės, o jau reikia vynioti meškeres namo“.
„Kol kas dar nesuvokiau, kad įvyko, nes viskas prabėgo tarsi akimirka. Svarbiausia, kad sveiki, gyvi, automobilis sveikas ir nė karto nestovėjęs ant stogo“, – šypsojosi E.Duoba.
Jis – pasiturintis Kauno verslininkas, vienas pagrindinių „Žalvario“ komandos rėmėjų. Prie patogaus gyvenimo pripratęs vyras kasdien turėjo vėl vilktis purviną kombinezoną, trasoje alkti, šlapti ir šalti, sukti automobilio varžtus ir miegą porai savaičių beveik pamiršti.
Jų „Mebar“ nuo pat pradžių ožiavosi, todėl, startavę ankstų rytą, A.Juknevičius ir E.Duoba neretai iš trasos grįždavo tik kitos dienos paryčiais.
Tačiau net nenusiplovęs prakaito po paskutinio šio Dakaro greičio ruožo, E.Duoba jau tikrai žinojo: jei būtų galimybė, pakartotų tai vėl. Nors kiekvienas Dakaras yra nepakartojamas. Lieka tik pavadinimas, o jo trasos ir maratono realybė – smarkiai skiriasi.
Dakaras – didelis išbandymas technikai, bet ne mažiau didelis išmėginimas ir žmogui. Šiam – gal didesnis. Nes Dakaro pragare dažnai palūžta net stipriausi. Čia yra visko: dulkių, purvo, smėlio, vandens, aštrių akmenų, šalčio, kaitros, aukščio.
„Mane labiausiai ir veikė tas didelis aukščių skirtumas, kai tau trūksta deguonies, svaigsta galva ir norisi miego, o turi daryti tai, ką darei“, – sakė E.Duoba.
Argentinos, Čilės ir Bolivijos Anduose ralio dalyviai kilo net į 5000 metrų virš jūros lygio aukštį.
Prarado didelę dalį žavesio
Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais. Užgrūdina naujoms kovoms. „Kitame Dakare mes turėsime dar daugiau patirties“, – pareiškė A.Juknevičius, drauge ir leisdamas suprasti: šis ralis – jam tikrai ne paskutinis. Tik norėtųsi važiuoti geresniu automobiliu – dėl pinigų stygiaus šįsyk buvo priverstas vairuoti lietuvių mechanikų kurtą „Mebar“, kuris nuo pat pradžių nelaikė.
Tačiau dar labiau A.Juknevičiui norėtųsi grįžti į Afriką. Ten, kur 2003 metais prasidėjo jo kelionė per legendomis apipintus maratonus. Ten, kur apskritai prasidėjo Dakaro ralis, prieš šešerius metus neva dėl saugumo, o iš tiesų – visi žino – dėl komercinių priežasčių perkeltas į Pietų Ameriką.
Thierry Sabine'as – legendinio ralio, kuris dar ne taip seniai vadinosi „Paryžius-Dakaras“ sumanytojas, turbūt karste apvirstų, sužinojęs, kad lenktynės perkeltos į kitą žemyną. Prancūzui motociklininkui mintis rengti tokį ralį, kuris gana greitai tapo pasaulio nuotykių ieškotojų traukos centru, kilo būtent Afrikoje. Tuomet jis, pasiklydęs Sacharoje, negalėjo nesižavėti jos toliais ir net ties horizontu nesibaigiančiais smėlynais.
O ir Dakaras – Senegalo sostinė yra Afrikoje, o ne Pietų Amerikoje.
„Dakaras kuo toliau, tuo labiau tampa komerciniu renginiu. Jis žiaurus, nes jo trasa yra labai sunki, tačiau tos Dakaro dvasios, kokia buvo anksčiau, jis nebeturi. Prisidedu prie žmonių, tarp jų ir daugkartinio Dakaro laimėtojo prancūzo Stephane'o Peterhanselio, norinčių, kad Dakaras grįžtų į Afriką. Pietų Amerikoje ralis yra sunkus, bet jis – labai prognozuojamas“, – tvirtino A.Juknevičius.
Šiame Dakare automobilių lenktynių dalyviai įveikė 9112 kilometrų. Ir visur jie buvo arti civilizacijos: pakelėse mojo sirgaliai, o šalia sunkiai išvažiuojamos trasos visada buvo ir normalus kelias, kuriuo gali atkeliauti pagalba.
„Dakare Afrikoje išgyventi buvo sunkiau. Net tie, kurie turėdavo daugiau pinigų – gamyklinės ar prabangios komandos – ten nebuvo galva aukščiau, nes irgi galėdavo strigti. Ten pasitaikydavo situacijų, kai pagalba realiai negalėdavo atskubėti, nes privažiuoti buvo neįmanoma.
Dakare Afrikoje žmogus labai dažnai likdavo vienas su gamta. Situacijos „kuris kurį?“ ten kartodavosi ypač dažnai. „Dabar Dakare tau išgyventi yra paprasčiau. Dakaras Pietų Amerikoje vis dar sunkus automobiliui, bet daug lengvesnis žmogui“, – tvirtino dešimtajame Dakare jau buvęs A.Juknevičius.
Penkiuose legendiniuose raliuose jis dalyvavo kaip lenktynininkas, kituose – kaip komandos vadovas.
Šiemečiame Dakare A.Juknevičius ir E.Duoba neturėjo milijoninio biudžeto, jų automobilis nuolat isterikavo, tačiau „Žavario“ ekipažas turėjo begalinį norą baigti lentynes. O Dakaro nebaigė daugiau kaip pusė jį pradėjusių.
Sausio 4 dieną Buenos Airėse startavo 137 automobilių ekipažai, šeštadienį ten pat lenktynes baigė 67.
Dabartiniame Dakare, jei nori lenktyniauti su lyderiais, turi būti turtingas.
B.Vanago ir A.Rudnickio biudžetas šiemet buvo 2 mln. 760 tūkst. litų, A.Juknevičiaus ir E.Duobos – bent penkiskart mažesnis. Todėl skiriasi ir užimtos vietos.
Bet abu ekipažai dar turi didelių ambicijų. „Dakaras baigėsi, prasideda Dakaras“, – po finišo pareiškė B.Vanagas, į legendinį maratoną ketinantis grįžti ir vėl. Kad šis Dakaras jam – ne paskutinis, tikrai žino ir A.Juknevičius. Dakaras įtraukia tarsi liūnas. Brangiai kainuojančius ištvermės žaidimus kasmet Dakare žaidžia šimtai vyrų, nors į jų būrį įsiterpia ir viena kita moteris.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Buenos Airės (Argentina)