Į nežinią – su dideliu nerimu ir dar didesne viltimi, kad sėkmė nebus nusiteikusi priešiškai. Šiandien ankstų rytą Čilės laiku Dakaro ralyje dalyvaujantys abu Lietuvos ekipažai patraukė Bolivijos link. Visiškai vieni – be palaikymo sunkvežimių, be juos lydinčių komandų, neturėdami pakankamai atsarginių dalių ir kamuojami tos pačios problemos. Dakaro ralis parai keliasi į Boliviją, bet joje laukiami ne visi. Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba bei Benediktas Vanagas ir Andrejus Rudnickis ten turės suktis vieni. Visi jų padėjėjai liko Čilėje.
Šeštojo greičio ruožo 30-asis kilometras buvo tarsi užkeiktas abiem legendiniame maratone dalyvaujantiems Lietuvos ekipažams.
Feš feš tipo smėlyje, kurį ralio dalyviai vadina prakeiksmu, iš pradžių subyrėjo anksčiau startavusių ir anksčiau ten atlėkusių B.Vanago ir A.Rudnickio „Toyota Overdrive“ priekinis pusašis, po kiek laiko ten pat sprogo ir A.Juknevičiaus bei E.Duobos „Mebar“ priekinio pusašio išorinė granata.
„Pusašis lūžo tokioje vietoje, kur netikėčiau, kad taip gali nutikti. Greitai atlėkę prie išdžiūvusios ir trūkusios žemės išgraužos, sustabdėme, lėtai įvažiavome ir spustelėjome greičio pedalą, kad užkiltume, nes turėjome kaip nors iš ten „išlipti“, bet vienas ratas, greičiausiai, gavo per didelę apkrovą ir nusisuko pusašis“, – pasakojo B.Vanagas.
A.Juknevičiaus ir E.Duobos „Mebar“ sugedo beveik toje pat vietoje. Privažiavę griovį, lietuviai „įkrito“ į sunkvežimio paliktas gilias provėžas ir automobilis pakibo ant tiltų. Ratai neteko tvirto pagrindo.
Iš bėdos A.Juknevičių ir E.Duobą ištraukė sunkvežimio lenktynininkai. „Tačiau pradėję vėl važiuoti, pamatėme, kad nebeveikia automobilio priekis, todėl atsijungėme, finišavome pirmąją greičio ruožo atkarpą, o tada kelias valandas vėl tvarkėme „Mebar“, – sakė E.Duoba.
„Gerai, kad vėl esame čia, – naujoje ralio stovykloje ištarė A.Juknevičius. – Tačiau silpnoji mūsų automobilio vieta mus „pavedė“ antrąsyk“.
Labiausiai nekenčiamas smėlis
Šeštasis Dakaro greičio ruožas nusidriekė netoli Ramiojo vandenyno pakrantės Ikikės link. Tačiau automobilių varžybų dalyviai vandenyną pamatė tik po greičio ruožo važiuodami į stovyklą.
Ruožas buvo neįprastas, nes buvo padalytas į dvi dalis. Pirmoji – 69 km, kuriuose didžiausią pavojų kėlė išgraužos sudžiūvusioje žemėje ir feš feš tipo smėlis. Neutralia zona pervažiavus 22 km, prasidėjo antroji – 186 km – akmenuota, su ilgomis feš feš atkarpomis ir beveik pusšimčiu kilometrų kopų ties finišu.
Feš feš tipo smėlio nekenčia absoliučiai visi Dakaro dalyviai.
Šis smėlis – birus ir smulkus tarsi cukraus pudra, automobilių prietaisams ir agregatams ypač pavojingas tampa sumišęs su vandeniu. O sausas jis kelia didelių bėdų vairuotojams, nes technikos ratai kone prasisuka lengvame smulkiame smėlyje, jie nejaučia tvirto pagrindo, todėl pakaba tiesiog kimba „ant pilvo“ ir atrodo, kad trypčiojama vietoje.
Liko be galinių stabdžių
Judėti į priekį šiame smėlyje ypač sunku, tačiau dar sunkiau – prasilenkti. Judantysis greičiau turi būti maksimaliai tikslus ir pasirengęs ypač sudėtingam manevrui aplenkti priešininką.
Tačiau B.Vanagas šia trasa lėkė greitai it akis išdegęs, nes norėjo susigrąžinti keičiant pusašį prarastą laiką.
„Galima buvo važiuoti labai greitai, tikrai būtume „įvynioję“ gerą rezultatą, bet važiavome tik su galiniais stabdžiais – niekam nenorėčiau palinkėti važiuojant 180 km per valandą greičiu užtraukti rankinį stabdį. Nes mums stabdant jausmas buvo būtent toks. Stabdydami blokuodavome galinius ratus ir automobilis imdavo slysti. Tik taip galėdavome sustabdyti milžinišku greičiu skriejantį automobilį“, – pasakojo B.Vanagas.
Priekiniai „Toyota Overdrive“ stabdžiai ėmė nebeveikti, kai lūždamas pusašis nutraukė ir stabdžių žarnelę.
Pasiėmė daugiau atsarginių dalių
Jau savaitę normaliai nemiegoję A.Juknevičius ir E.Duoba į Dakaro stovyklą Ikikėje vėl atvažiavo sutemus. Tačiau nė vienas kelias valandas dar negalvojo apie poilsį, nes reikėjo pasirengti kelionei į Boliviją.
Dakaro organizatoriai šiam raliui vėl pridėjo didesnę intrigą – grąžino maratono etapą. Jame dvi dienas lenktynininkai varžysis neturėdami jokio palaikymo, o šiąnakt stovykloje Ujūnyje Pietvakarių Bolivijoje irgi nakvos visiškai vieni.
Į uždarą bivaką griežtai bus įleidžiami tik lenktynininkai – jie patys turės išspręsti savo automobilių bėdas, nes jų techninio palaikymo komandos liko Čilėje. Visų greičiausiai laukia bemiegė naktis.
Atradę savo „Mebar“ silpnąją vietą – priekinį pusašį – A.Juknevičius ir E.Duoba vėl iki aušros dirbusių mechanikų Juozo Čibiro ir Stasio Greičiūno paprašė įdėti naujas granatas ir kelionei parengti atsarginių.
Į Boliviją lietuviai apskritai išsivežė gerokai daugiau atsarginių dalių, nei paprastai į greičio ruožus keliauja jų „Mebar“.
„Bus ramiau, jei dalių turėsime daugiau. Bet manau, kad Bolivijoje dvi dienas važiuosime gerokai atsargiau ir lėčiau nei anksčiau. Kiekviename greičio ruože iki šiol turėjome atkarpų, per kurias važiuodavome labai greitai, tačiau tuomet prasidėdavo problemos. Bolivijoje nebegalime sau to leisti, nes dvi dienas neturėsime techninio palaikymo sunkvežimio ir pakankamai atsarginių dalių. Kai kurių gali ir pritrūkti, ir būsime priversti baigti Dakarą. Bolivijoje mūsų strategija labai aiški: važiuosime atsargiau, kad sekmadienį tikrai finišuotume“, – žadėjo A.Juknevičius.
„Mebar“ važiuojantis Lietuvos ekipažas Pietų Amerikoje priverstas kovoti ne tik su Dakaro ralio trasomis, bet ir su automobilio bėdomis. A.Juknevičiui ir E.Duobai dėl to itin skaudu, tačiau nė vienas jų nepasiduoda. Net ir markstydamiesi iš nuovargio, dažnai daugiau kaip pusę paros nevalgę ir kelioms valandoms palindę po eilinį kartą sugedusiu automobiliu, o ne visu greičiu lėkdami trasa, į stovyklą jie atrieda šypsodamiesi.
„Jei finišą pasiekiame, vadinasi, viskas mums gerai. Neabejojame – gerai bus ir Bolivijoje“, – pareiškė E.Duoba.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Ikikė (Čilė)