Sunkiausiu pasaulyje bekelės maratonu laikomas Dakaro ralis sutraukia šimtus dalyvių. Jame varžosi ir patyrę automobilių sporto vilkai ir paprasti žmonės, į šį pasaulį įtraukti visiškai atsitiktinai. Kaip pasakoja jau antrąją kelionę į Pietų Ameriką planuojantis Antano Juknevičiaus atstovaujamos „Edas Racing Team“ komandos vadovas Edvardas Duoba, Dakaras – liga, nuo kurios vaistų rasti be galo sunku.
Pradėkime nuo pat pradžių, kaip susipažinote su Antanu ir kaip jūsų gyvenime atsirado dykuma?
Tai, jog pamilau Dakarą – ne atsitiktinumas. Nuo mažens domėjausi įvairia technika, dievinau automobilių sporto žvaigždes, o giliai mintyse lipdžiau mintis apie tai, kaip visą tai išbandysiu savo kailiu. Vieną pirmųjų tvirtesnių žingsnių šių svajonių link žengiau 2008-aisiais, kai į Dakarą lydėjau motociklu ralyje turėjusį startuoti Balį Bardauską. Tuomet visiškai atsitiktinai lėktuve, skrendančiame į Portugalijos sostinę Lisaboną, susipažinau su Antanu. Tais metais Dakaro startas buvo suplanuotas Portugalijoje ir turėjo tradiciškai finišuoti Senegalo sostinėje Dakare, tačiau visi žinome, kaip visi šie planai, kartu su visu maratonu, buvo atšaukti. Po šios pažinties su Antanu vis dažniau bendraudavome, susitikdavome, o 2010-aisiais Antanas pakvietė mane dalyvauti treniruočių stovykloje Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur turėjau pirmąją galimybę susipažinti su dykuma. Likau sužavėtas ir nuo to laiko kiekvienais metais kartu su Antanu keliaudavau tobulinti įgūdžius dykumų vairavime, mokiausi orientuotis atokiose vietose bei spręsti problemas pačiose netikėčiausiose situacijose. 2013-aisiais po treniruočių stovyklos Abu Dabyje iš Antano sulaukiau visiškai netikėto pasiūlymo. Pasakęs, kad man tikrai neblogai sekasi, jis pasiūlė man kartu lenktyniauti Dakare. Buvau apstulbęs. Tai buvo pasiūlymas, kurio laukiau visą gyvenimą ir jokiu būdu negalėjau jo atsisakyti.
Esate sėkmingas verslininkas, kam keliauti tūkstančius kilometrų ir kankintis dykumoje?
Daugeliui tai gali pasirodyti keista ir nesuprantama. Mesti komfortą, patogų gyvenimą, atiduoti visą laisvą savo laiką, investuoti didžiulius pinigus, rizikuoti savo sveikata ir gyvybe sunkiausiose pasaulio lenktynėse, kurias įveikus vienintelis apdovanojimas – tai tavo paties moralinis pasitenkinimas įgyvendinus tikslą ir išbandžius save. Nepaisant to, dalyvavimas Dakare suteikė labai daug naudingų gyvenimo pamokų ir aš jame tobulėjau kaip žmogus – keitėsi požiūris į daugumą vertybių, į bendravimą su kitais žmonėmis ir pan. Tačiau kiekvienas turime savo hobį – vieniems tai daržininkystė, kitiems lakstymas 150 kilometrų per valandą greičiu dykuma ar Pietų Amerikos serpentinais. Galima tik pasakyti, kad susirgus šiuo virusu, jo atsikratyti be galo sunku.
Koks Dakaras jus pasitiko praėjusiais metais pirmą kartą stojus prie starto linijos?
Iš žmonių, jau įveikusių ralį, pasakojimų Dakaro vaizdą susikurti yra be galo sunku. Kiekvienas žmogus jį išgyvena savaip bei vertina Dakarą pagal tai, ką asmeniškai jam teko išgyventi, ką patyrė dykumoje ir pateikia savo perspektyvą, savo požiūrį. Visi šie pasakojimai kardinaliai skiriasi, todėl paprasčiausiai nežinai, ko tikėtis. O kai nežinai, ko tikėtis, reikia ruoštis blogiausiam. Būtent tokia buvo mano filosofija ruošiantis pirmajam raliui. Kalbant visiškai atvirai, ruošdamasis tikėjausi daug blogesnių sąlygų nei buvo nukeliavus į Pietų Ameriką, tačiau kartu buvau visiškai ramus, nes žinojau, jog į maratoną vykstu su labiausiai patyrusiu dykumų lenktynininku Lietuvoje. Pagrindinis ir esminis dalykas kiekviename Dakare yra nepalūžti morališkai. Šios lenktynės vyksta be galo dideliu tempu, dažnai apie miegą ir valgį net nėra kada pagalvoti. Dakare taip susikoncentruoji tik į lenktynes, į maksimalų rezultatą, kad kartais prarandi paros, savaitės dienos ar laiko nuovoką, ir kai visa tai tęsiasi dvi savaites, tikrai nėra lengva.
Kuo šiais metais asmeniškai jūsų pasiruošimas skyrėsi nuo praėjusių?
Nusprendę 2015-aisiais stoti prie starto linijos Dakare, pasiruošimo darbus pradėjome likus beveik metams iki starto. Tie pasiruošimo metai buvo be galo sunkūs, nes abu su Antanu dirbome dvigubai, dviese tvarkėme viską – rūpinomės, jog automobilis būtų sėkmingai bei teisingai paruoštas, ir kartu turėjome užtikrinti sklandų organizacinį procesą, ieškoti partnerių bei rūpintis visais likusiais klausimais. Tuos metus ir pasiruošimą galima būtų pavadinti chaosu. Neturėjome nei profesionalios komandos, nei daug patarėjų, kurie mums padėtų sprendžiant vienus ar kitus klausimus. Viską darėme patys, kartais net iki tokio lygio, kad aprangos maketą teko daryti savo rankomis sėdint prie asmeninio kompiuterio. Paskutiniu tiek automobilio, tiek ekipažo išbandymu tapo Lenkijos ralio reido varžybos, kuriose su Antanu startavome turėdami du tikslus – išbandyti automobilį ir patikrinti mūsų, kaip ekipažo komunikaciją ir bendradarbiavimą lenktynių trasoje. Nors aukštų rezultatų nepasiekėme, tačiau savo tikslus įgyvendinome ir puikiai vienas kitą supratome tiek trasoje, tiek už jos ribų.
Šie metai ir pasiruošimas 2016-ųjų Dakarui kaip diena ir naktis skyrėsi nuo pirmojo Dakaro. Įsigiję naują „Overdrive Hilux“ automobilį, supratome, kad viskas turi būti daroma kur kas aukštesniame lygyje. Pirmasis darbas buvo surinkti profesionalią komandą, kuri padėtų išnaudoti visą piloto ir automobilio potencialą. Nustebome, tačiau ši užduotis sekėsi itin lengvai, o surinkę žmones visi kartu pradėjome dėlioti naują komandos strategiją, darbų pasidalinimo, partnerių paieškos planą ir visas kitas su ilgalaikiais komandos tikslais, susijusias užduotis. Pradėję įgyvendinti veiksmų planą tikrai nesitikėjome tokio spartaus ir sklandaus progreso. Spėjome pasiruošti, išbandyti automobilį ir surinkti gausų, mumis tikinčių partnerių būrį. Taigi pamoka labai aiški – turint profesionalią komandą net ir didžiulis darbų skaičius gali būti nuveikiamas per itin trumpą laiką.
Užėmėte komandos vadovo pareigas, kokios pagrindinės Dakare dalyvaujančios komandos vadovo atsakomybės?
Teigdamas, kad šios pareigos yra būtent tos, kurias noriu užimti komandoje, meluočiau. Kiekvienas nors kartą Dakarą įveikęs sportininkas nori ir toliau jame dalyvauti būdamas ekipažo dalimi. Deja, tačiau šiais metais dėl asmeninių priežasčių neturiu galimybės sėsti į šturmano vietą ir kartu su Antanu varžytis Dakare. Todėl pasitarę su Antanu nusprendėme šioms lenktynėms pasikviesti prie mūsų komandos prisijungti dar vieną profesionalą – Mindaugą Slapšį. Kadangi turiu nemažai patirties procesų valdyme ir komandos formavime bei žinių iš praėjusių metų Dakaro, automatiškai užėmiau komandos vadovo poziciją, užleisdamas Mindaugui šturmano vietą.
Nors šturmano ir komandos vadovo pareigybės skiriasi, abi pozicijas sieja vienas ir tas pats – didžiulė atsakomybė. Dabar mano, kaip komandos vadovo, atsakomybė milžiniška, ir aš nesu atsakingas tik už ekipažo gerovę. Kaip vadovas privalau sėkmingai vykdyti komandos strategiją, matyti kelis žingsnius į priekį, turiu užtikrinti, kad kiekvienas komandos narys aiškiai suvoktų ir vykdytų savo pareigas bei būtų aprūpintas visomis reikiamomis priemonėmis ir informacija. Trumpai apibūdinant, mano darbas – sukurti mechanizmą, kuris sėkmingai funkcionuotų nuo pat starto iki finišo. Būdamas vadovu tu ne tik atsakai už sėkmingą trasos įveikimą visų lenktynių metu, tačiau ir esi atsakingas už kiekvieną komandos narį ir nuo tavęs priklauso ar šis mechanizmas veiks kaip puikiai suteptas variklis, ar ne.
Komandos pasikeitė nepažįstamai, kas labiausiai lėmė pokyčius?
Vien komandos sudėtis pasikeitė maždaug 50 procentų, tačiau galima teigti, jog išliko tie žmonės, kurie yra komandos branduolys, o naujai prisijungę veidai yra savo srities ekspertai ir jie dabar vaidina be galo svarbų vaidmenį visoje komandos veikloje. Be abejonės, naujo automobilio atsiradimas taip pat prisidėjo prie pokyčių, nes turint greitą, galingą ir brangų automobilį mes siekėme, kad su juo dirbanti komanda taip pat būtų aukščiausio kalibro, pajėgi siekti užsibrėžtų tikslų. Atsiradus naujai komandai, atsirado ir nauja strategija, kartu su ja – nauji partneriai ir draugai, kurie patikėjo mumis, mūsų tikslais ir daug prisidėjo prie to, kad ateinančiais metais startuosime tokie, kokie esame dabar.
Kaip tokiomis varginančiomis sąlygomis išlaikyti puikų mikroklimatą ir motyvuoti komandos narius?
Šiais metais išties vykstame su gausia komanda, kuria sudaro net 13 žmonių. Mano, kaip vadovo, pagrindinis tikslas yra užtikrinti, jog kiekvienas komandoje dirbantis žmogus jaustųsi laisvai ir nevaržomai nepatirtų jokios įtampos, kad žmogui būtų malonu būti su tavimi, būti šalia tavęs. Mano nuomone, tai, kas skatina žmones atiduoti visą save ir maksimaliai prisidėti prie bendrų tikslų siekimo, yra jų, kaip profesionalių asmenybių, įvertinimas. Taigi pagrindinis mūsų komandos būdas išlaikyti puikų mikroklimatą – laisvas, atviras ir sąžiningas bendravimas su kiekvienu komandos nariu. Kuo sąlygos sunkesnės, tuo sunkiau ir komandos nariams, nuo didelio spaudimo komandoje kyla įtampa, todėl svarbu kiekvienam žmogui parodyti maksimalų dėmesį ir sukurti tokias sąlygas, kuriomis dirbdami jie geriausiai atsiskleis.
Palaikymo automobiliai bei sunkvežimis taip pat keliauja iš vieno bivuako į kitą, ar galima būtų teigti, jog visi komandos nariai taip pat įveikia Dakarą?
Tikrai taip, Dakaras susideda ne tik iš vienos trasos, o yra net 9000 km ilgio ir driekiasi net per dvi valstybes, taigi skiriasi ne tik vietovės, bet ir sąlygos, kelių būklė ir pan. Nors komandos nariai migruoja kitais keliais ir maršrutais nei sportininkai, tikrai galima teigti, kad jie nuvažiuoja beveik tą patį Dakarą. Visų komandos narių kasdieninis darbas lenktynių metu yra be galo svarbus ir būtinas. Mechanikų darbas daugiausiai vyksta naktį, ruošiant automobilį kitos dienos startui, o dieną jie techninės pagalbos sunkvežimiu turi nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų iki kito bivuako ir ten įsikurti. Žmogus atsakingas už naujausios ir aktualiausios informacijos apie esamus pakeitimus trasoje ar kitus būtinus pakeitimus turi suspėti ją surinkti ir laiku visus informuoti. Tuo tarpu medijos grupė turi begalę rūpesčių su foto ir video medžiagos surinkimu iš trasos bei bivuako ir jos perdavimu Lietuvai. Kadangi visa surinkta informacija apdirbama ir perduodama nakties metu, o kitą dieną ją vėl tenka rinkti ir kartu įveikti šimtus kilometrų, galima laisvai teigti, kad jiems Dakaras taip pat yra ne iš lengvųjų. Taigi Dakaras visiems komandos nariams yra rimtas jėgų ir savęs išbandymas sunkiausiomis ir sudėtingiausiomis sąlygomis. Taip pat, šiais metais organizatoriai minėjo, jog net ir palaikymo komandoms teks įveikti sunkius kelius, vedančius kalnų serpentinais.
Kokios procedūros dar laukia komandos prieš ralio startą?
Trumpai apžvelgiant komandos tvarkaraštį galima teigti, jog svarbiausi įvykiai dabar – gruodžio 29 d. skrydis iš Lietuvos ir Zaratėje laukianti „Overdrive“ stovykla. Atskridę į Buenos Aires, tiesiai iš oro uosto keliausime į uosto „Euroamerika“ terminalą, kur mūsų lauks beveik mėnesį Atlanto bangose praleidusi technika – lenktyninis bolidas, serviso sunkvežimis ir trys palaikymo automobiliai. Visi pareiškimai dėl transporto priemonių sugadinimo ar kitokios žalos padarymo privalo būti pareikšti tik uoste, tad uoste teks visiems rimtai padirbėti apžiūrinėjant ir atsiimant techniką ir kitą turtą. Po to visų laukia ir administracinė komisija, kuri vyks Technopolyje, Buenos Airėse gruodžio 31-ą ir sausio 1-ą. Administracinės komisijos metu lenktynininkai turės pateikti galiojančias tarptautines lenktynininko licencijas, vairuotojo pažymėjimus, užpildyti nustatytos formos dokumentus, surinkti aibę parašų bei išklausyti medikų instruktažą apie pirmosios pagalbos suteikimą sunkiomis sąlygomis ir t.t. Techninės komisijos metu apžiūrai pateikiamas sportinis automobilis, šalmai, sportiniai kombinezonai ir kita lenktynėms skirta sportininkų apranga, tikrinamas jos atitikimas tarptautiniams reikalavimams, homologacija ir jos galiojimo laikas. Pirmas brifingas komandoms įvyks sausio 1-ą, o antrasis – sausio 2-ą. Jų metu bus suteikta visa naujausia informacija apie 2016-ųjų Dakarą. Turbūt pagrindinis skirtumas nuo praėjusių metų – tai jog prieš startą būsime ne kartu su visais ekipažais taip vadinamame Technopolyje, o kartu su „Overdrive“ komanda gyvensime šalia „Toyota“ gamyklos Zaratėje, kur turėsime galimybę pasisemti žinių ir išbandyti automobilį. Starto podiumas vyks sausio 2-ąją, o po jo iš karto seks 11 kilometrų ilgio prologas, nuspręsiantis ekipažų starto vieta pirmajame greičio ruože. Pasibaigus prologui, visi dalyviai keliaus į Rosario miestą, kuriame įsikurs pirmasis bivuakas, o jau pirmąją ralio dieną teks įveikti net 346 kilometrų ilgio greičio ruožą.
Vienas tikslas įgyvendintas – pajėgus automobilis garaže. Kokia komandos svajonė dabar? „MINI“?
Ne paslaptis, kad kiekvienas Dakaro dalyvis svajoja ankščiau ar vėliau ralyje startuoti su „MINI“. Deja, tik keletas ekipažų gali sau tai leisti. Šiai dienai nei mūsų komanda, nei bet kuri kitas lietuviškas Dakaro ekipažas tam tikrai neturi finansinių galimybių. Pagal strateginį mūsų komandos planą, bent dvejus metus mes startuosime šiuo automobiliu, kuris yra tikrai pajėgus ir konkurencingas lenktynių trasoje. Tai – gamyklinis automobilis, leidžiantis varžytis net dėl prizinių pozicijų. Tačiau svajoti nieko nekainuoja, tad, jei bus lemta, ateityje startuosime ir su „MINI”.