1977-ieji, šiaurės rytų Afrikoje plytinti paslaptingą tylą kurianti Libijos dykuma ir joje pasiklydęs vienišas motociklininkas, karštligiškai bandantis atsitokėti nuo kvapą gniaužiančių ir žadą atimančių vaizdų, „įrėminusių“ gamtos paveikslą, tapusio neįveikiama mįsle. Minėtas įspūdis ne tik ilgam įsirėžė Dakaro ralio tėvui Thierry Sabine į atmintį, bet ir „subrandino“ mintį. Mintį, kad šioje pasaulio vietoje turi būti surengtas didžiausiu gyvenimo nuotykiu tapsiantis ralis, orientuotas į beribių smėlio masyvų šturmavimą „pasikinkius“ asmeniškai tinkamiausią transporto priemonę ir „apsišarvavus“ vidine stiprybe.
1979-ieji, vieno prancūzo galvoje užgimusi idėja transformavosi į prie „Paryžiaus – Dakaro“ ralio starto linijos stojusių 182 nutrūktgalvių grupę, ištroškusią nežinomybės kuriamo nuotykio ir pasiruošusią varžytis trims kategorijoms paruoštame 10 000 kilometrų iššūkyje, šiais laikais jau vienareikšmiškai tituluojamu sunkiausiu pasaulio ralio maratonu. Tuo metu Tarybinės Lietuvos žmonės, apie dykumų keliamas pagirias nė girdėję, „matavosi“ ką tik iš autoparduotuvių įsigytų žigulių, volgų, moskvičių ir zaporoziečių techninėmis charakteristikomis ir jose sėdinčių asmenybių sugebėjimais pramušti jų realias galimybių ribas.
Pirmojo Dakaro maršrutas buvo nusidriekęs per 6 valstybes, kuriose – suplanuoti 3000 kilometrų bekelės greičio ruožų, kertančių purvo nuošliaužas, lūžtančias kopas, „nuspalvintas“ gyvybę dykumoje simbolizuojančiais ir kupranugarius maitinančiais žolių kupstais, natūraliais akmenimis nusėtus smėlingus kraštovaizdžius ir banguojančias smėlio jūras. Į automobilių sporto pasaulį „įsiveržusio“ Dakaro ralio unikalumą lėmė viena ryški charakteristika: organizatorių pasiūlytas kontrastas tarp Europos civilizacijos išsivystymo ir Afrikos gamtos, kurioje gyvenimas virė iš suspausto ir džiovinto purvo suręstose trobelėse, stovinčiose laukinės faunos ir floros apsuptyje.
Dream. Dear. Live it. (liet. k. Svajokite. Išdrįskite. Išgyvenkite.) – žodžiai lyg mantra kartojami didžiausiam gyvenimo iššūkiui pasiruošusių karių, svajonės link gabenamų savo technikos, nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje vyktų Dakaras. Ant 43-iojo gimtadienio slenksčio esantis Dakaro ralis, fejerverkų salvėms skirtingu laiko juostų diktuojamu tempu nušvietus padangę, pravers taip vadinamojo trečiojo istorijos skyriaus duris į antruosius viešnagės Artimuosiuose Rytuose metus, kur nuo balto lapo „pildosi“ išskirtinės istorijos puslapiai.
Vieno lietuvio ant motociklo 1996-iais su šia avantiūra supažindinta Tauta, 2003-iais prie „Prancūzija – Egiptas“ maršruto starto linijos nusprendė deleguoti šešis riterius, įsitaisiusius trijų automobilių šarvuose, tarp kitų 130-ties ekipažų. Tapę 25-ojo, jubiliejinio, Dakaro ralio dalimi, lietuviai buvo pasiruošę automobiliu per 19-ka dienų ir naktų įveikti laukiančius išbandymus, „pasikinkę“ ne kartą iki tol Dakare startavusias „Toyota’s“.
Į pirmąjį savo Dakarą tais pačiais 2003-iais išsiruošęs ir tuo metu šturmano kėdėje „įsitaisęs“ Antanas Juknevičius iki šios dienos prisimena viename iš greičio ruožų nutikusią pažintį su Libijos kopų didybe. „Važiuoti buvo įspūdinga. Visą laiką „gazas, dugnas“, kad tik neužbuksuotų, kad tik nepasiliktume nakčiai, nes ten ir galėjome baigti maratoną. Visu greičiu lėkėme į kopas, o paskui kritome nuo jų. O kopos didelės, didelės ir neįveikiamos atrodė… Iš tikrųjų tai buvo baisaus didumo kopos. Būdavo, atvažiuoji, o prieš tave – kelių šimtų metrų aukščio smėlio siena. Sekėme paskui smėlyje likusias šviežias vėžes, tačiau tai greičiausias kelias, vedantis tiesiai į smėlio spąstų gniaužtus, kuriuose prarastas laikas skaičiuojamas ne minutėmis, o valandomis“, – dalinosi mintimis 12-ajam Dakaro ralio startui pasiruošęs Antanas Juknevičius.
Didžiojo „kraustymosi“ metu pamestos kopos
Pradėkime nuo to, kad per dešimtmetį, kurį Pietų Amerikoje praleido Dakaras, kopos ir dykumos tapo pažįstamos, o šio sporto fanatikai, vedini nepažintų žemių iššūkio kuriamo netikėtumo jausmo ir noro įveikti siūlomą išbandymą technikai ir žmogui, buvo nuvilti žavesio neteikiančio prognozuojamumo.
2018-ųjų metų Dakaras vyko trijose valstybėse (Peru – Bolivija – Argentina), kur buvo suplanuoti 5 etapai smėlingoje Peru teritorijoje, o 7 greičio ruožų danga, šimtu procentų „užklota“ smėlio dykumomis ir kopų masyvais. 2019-ųjų metų Dakaro trasos buvo išdėstytos vienoje valstybėje – Peru, kur organizatoriai skambiai žadėjo 70 proc. smėlynų „džiaugsmo“ akims, rankoms ir kojoms, pradedant nuo to momento, kai bus kertama starto linija, įmynus akceleratoriaus pedalą iki dugno. Daugelis 2019-ųjų metų trasoms numatytų vietovių 2018-ųjų Dakaro dalyviams jau buvo gerai pažįstamos dėl panašaus maršruto išsidėstymo, tačiau laukiančio iššūkio tai jokiu būdu nesumenkino, nors nuotykių ieškotojų dvasia ir buvo pakirsta.
Lenktyniniams automobiliams matomumo trukdžiais tapę priešininkų ir jų pačių keliami fešfešo debesys, į vientisą ir klastingą kūną susiliejantys ir po truputį nykstantys kopų viršūnių kontūrai bei jų ribose įrengti punktai 2018-iais ir 2019-iais pareikalavo nemažai aukų. Patekę į incidentus Dakaro ralio maratonui paruoštų „žvėrių“ šeimininkai organizatorių sraigtasparnių pagalba buvo transportuojami į karo ir vietines ligonines, o konstatavus rimtas traumas – pasitraukdavo iš varžybų. Būta ir tokių, kurie užsikasę beribės dykumos gniaužtuose ne tik palaidojo viltis kovoti dėl geresnės vietos galutinėje įskaitoje, bet sukūlė į šipulius lenktyninio bolido šarvus ir savo savigarbą. Minkštas ir klampus smėlis navigaciją pavertė sudėtingu raketų mokslu, įkandamu ne kiekvieno šturmano turimai kompetencijai ir patirčiai, o vairavimą – meistriškumą demonstruojančiu rankų ir kojų darbu, neįveikiamu kietojo grunto riteriams, genantiems trasomis skriejančius lenktyninius žirgus finišo link. „Smėlis turi šimtą skirtingų būsenų, skirtingų apibūdinimų, todėl geriau nei bet kuri kita trasos „danga“ atsijoja lenktynininkus, vertus tikrų Dakaro karių vardo“, – teigė Dakaro panku vadinamas Antanas Juknevičius.
1994-iais metais Dakaro organizavimo vadeles į savo rankas perėmusi A.S.O. – Amaury Sport Organisation, pasaulio vietą, sudaromas sąlygas, trasą, maratono tempą ir laiką diktuoja iki šių dienų. Ta pati organizacija nusprendė sunkiausią pasaulio ralio maratoną „perkelti“ per Atlanto vandenyną ir „apgyvendinti“ Arabijos pusiasalyje.
2020-iais metais Dakarui atvėrus trečiąjį istorijos skyrių ir persikėlus į Artimuosiuose Rytuose įsikūrusią Saudo Arabiją, pasižyminčią landšafto įvairove bei įspūdingo aukščio ir formų vėjo gūsių suformuotomis smėlio kopomis, organizatoriai žadėjo tarpusavyje nesusikirsiančias trasas. Vienodai nežinoma visiems teritorija ir jos erdvių platybės, nepažinta civilizacija, nuspėjamumu nepakaltinamos trasos turėjo priminti Dakaro ištakas Afrikoje. Ne tik priminti, bet ir grąžinti tą nežinomybės įkvėptą netikėtumo jausmą, kurio vedini 1979-iais prie starto linijos stojo 182 benzingalviai, nusprendę savo nepalaužiamą dvasią išbandyti gamtos keliamais iššūkiais, bet galutinis trasų vaizdas 2020-iais dykumų liūtus nuvylė, „perkeldamas“ svajones grįžti ten, nuo ko viskas prasidėjo, į ateitį.
Atėmus ar drastiškai sumažinus smėlingų ruožų ir kopų masyvų kiekį trasose – Dakaras praranda savo prasmę, tokią, kokią mato ir supranta žmonės, kaip ir pats Dakaro tėvu tituluojamas Thierry
Sabine. Pamatęs beribę Libijos dykumą, jis aiškiai suvokė, kad lenktynininkai turi būti išbandyti sudėtingomis smėlio kopomis, kuriose „aktyvuojasi“ specifiniai lenktynininko ir navigatoriaus įgūdžiai, reikalaujantys techninio preciziškumo, kurio galima būtų atsisakyti važiuojant kietojo grunto paviršiumi.
„Užminti greičio pedalą ir lėkti ten, kur veda aiškios provėžos – moka kiekvienas. Akmenuotas uolas apipustytas smėliu, kokių dažnai pasitaikė 2020-ųjų metų lenktynėse, skambiai organizatorių „pašventintų“ kopomis, turime vadinti tikruoju jų vardu ir savęs neapgaudinėti. Kopa yra judantis, natūraliai supustytas smėlio „piltuvas“ susidaręs ant kietos plokštumos, o tai, ką matėme Saudo Arabijos platybėse, nė iš tolo tam neprilygsta“, – pridūrė Antanas Juknevičius, 2018-ųjų Dakare finišavęs 12-oje vietoje ir pasiekęs tuo metu geriausią Dakaro ralio rezultatą tarp visų Baltijos šalių ekipažų.
Ar Dakaras grįš prie savo ištakų – sudėtingų smėlio etapų?
Šalia visų objektyvių priežasčių (saugumo klausimai, logistiniai iššūkiai ir kt.) leidžiančių daryti išvadą, kad greitu metu to tikėtis nevertėtų, nemažiau svarbi ir „nematoma medalio pusė“ – didžioji dalis į „Priority list“ įrašytų lenktynininkų į Dakarą „persikėlė“ iš klasikinio ralio. Jie kopų nemėgsta ir jomis nesižavi, nes yra pratę skrieti nuspėjamu kietuoju gruntu, kuris nekelia tiek sunkumų ir retai pasižymi savybe, paversti transporto priemonę ir jos šeimininkus situacijos įkaitais. Besikeičiantis smėlynų „įrėmintas“ peizažas diktuoja sudėtingas sąlygas, sukurtas gamtos motulės tam, kad išmatuotų kiekvieno, pasiryžusio įveikti siūlomą iššūkį, fizines ir psichologines ribas. Visa tai – negailestinga stichija, neatleidžianti klaidų bei verčianti brangiai už jas susimokėti, laiko ir žmogiškųjų resursų sąskaita, užsikasus ar pakliuvus į klastingas smėlio pinkles.
„Atsinešdamos“ didelį finansinį užnugarį, gamyklinės komandos nepraleidžia galimybės daryti įtakos organizatoriams, nuolatos primindamos raginimą trasų konfigūracijose atsisakyti smėlynų ir sudėtingų kopų, ypatingai neparankių jų lenktynininkų turimiems techniniams įgūdžiams ir sukauptai patirčiai. Be abejo, Dakaro organizatoriai negali nežadėti kopų ir plika akimi neaprėpiamų smėlynų, nes visa tai – Dakaro simbolis, tačiau žadėdami tai, be ko dažnas neįsivaizduoja sunkiausio pasaulio ralio, realiose trasose jų pasiūlomus smėlio iššūkius galima būtų pavadinti krokodilo ašaromis. Praėjusiais metais Dakaras nebuvo techniškas, iš pateikto pristatymo žinome, kad tikrai nebus tokių kopų kaip Pietų Amerikoje ar Afrikoje, tačiau reikalų galima prisidaryti ir mažosiose kopytėse, o geriausias to įrodymas – paėjusiųjų metų patirtis“, – pridūrė Dakaro ralio legenda pripažintas Antanas Juknevičius, dykumose ir smėlynuose nardantis kaip žuvis vandenyje.
2021-ųjų Dakaro ralis sausio 3-15 dienomis antrą kartą vyks Saudo Arabijoje. KREDA komandos lyderis – Antanas Juknevičius yra labiausiai patyręs ir visus savo 10 Dakarų finišavęs sportininkas iš Lietuvos. Lenktynininkas tris kartus pagerino Baltijos šalims priklausantį geriausią rezultatą automobilių kategorijoje. 2018-aisiais A. Juknevičius organizatorių oficialiai pripažintas Dakaro ralio Legenda.
