Aštuntajam savo Dakaro ralio startui besiruošiantis Antanas Juknevičius kartu su šturmanu Dariumi Vaičiuliu intensyvaus pasirengimo laikotarpiu rado laiko ir naujoms patirtims. Lenktynininkai išmėgino pilotų profesiją ir palygino, kuo skiriasi darbas ralio reido automobilyje bei realioje „Boeing 737“ lėktuvo kabinoje.
Sunkiausia užduotis pilotuojant lėktuvą sportininkams tapo pakilimo procedūra, kurios metu orlaivį pilotai valdo kojomis vairuodami, rankomis keldami lėktuvą į orą ir reguliuodami greitį – priešingai, nei tai daroma automobilyje. Įdomu ir tai, jog Antano Juknevičiaus šturmanas Darius Vaičiulis yra mokęsis skristi vienmotoriu lėktuvu, tačiau „Boeing“ lėktuve ir valdymas, ir prietaisai – kur kas sudėtingesni.
„Kol teisingai pakilome, sudaužėme 3 lėktuvus – už tokią sumą galėtume iki gyvenimo galo į Dakarą važiuoti negalvodami apie finansavimą“, – šmaikščią patirtį prisiminė šturmanas D. Vaičiulis. „Keisčiausia buvo, jog kapitono ir piloto vairalazdė bei pedalai yra sujungti, todėl vienu metu bandydami vairuoti iš tikro kovojome vienas prieš kitą. Pasidalinę darbais pakilome puikiai ir net nusileidome be autopiloto ar instruktoriaus įsikišimo.“
Specialiai dykumų maratonams belgų „Overdrive“ inžinierių sukonstruotas A. Juknevičiaus Dakaro automobilis ir bene 200 keleivių populiariausiais maršrutais visame pasaulyje kasdien skraidinantis lėktuvas, rodos, neturi daug bendro. Galia skiriasi daugiau nei šimtą kartų – 36 tūkst. prieš 330 arklio galių, o lėktuvo maksimalus greitis bene 4 kartus didesnis, tačiau užėjus į piloto kabiną vaizdas išties primena lenktyninį automobilį.
Visų pirma akys užkliūna už daugybės svirtelių bei ekranų, kurių rodomais duomenimis pilotai vadovaujasi viso skrydžio metu. Tą patį vaizdą matysime ir Dakaro automobilyje, 
be to, net ir pateikiama informacija yra panaši – kuro, alyvos lygis, skysčių temperatūros, variklio sūkiai, navigacijos priemonės ir pan. Kaip pasakoja „Boeing“ kapitono kėdę išbandęs A. Juknevičius – tiek procedūros, tiek darbo vieta labai panašūs, skiriasi tik veiksmų ir įrangos kiekiai.
„Paprastam žmogui ir mūsų „Overdrive Hilux“ prietaisų skydelis gali pasirodyti kaip kosminis laivas, bet lėktuvo kabina tikrai stebina savo prietaisų gausa. Prieš startuojant Dakaro ralio etape procedūrų sąrašas nėra itin ilgas – patikrini padangų slėgį, užsidedi pilną aprangą, prisisegi, įsijungi komunikacijos priemones, tuomet belieka suspausti kelių jungiklių kombinaciją ir „gazas – dugnas“, – juokiasi „BAA Training“ pilotų akademijoje realaus skrydžio stimuliatorių išbandęs Antanas Juknevičius. „Tuo tarpu lėktuve yra visa knyga patikrinimų, kuriuos Darius turėtų man perskaityti prieš pradedant kilimo procedūrą.“
Pojūčiai skriejant Pietų Amerikos smėlynais ir 12 kilometrų aukštyje skiriasi, tačiau ne taip, kaip galima būtų tikėtis. Pasak Dakaro lenktynininkų, skrodžiant ralio trasas greitis jaučiasi žymiai labiau nei pilotuojant lėktuvą 780 kilometrų per valandą greičiu. Viena to priežasčių – tokiame aukštyje aplink lėktuvą be galo daug erdvės ir nėra kitų objektų, kurių dėka suvoktum savo paties greitį.
Dakaro ralio maratonui besiruošiantis Antano Juknevičiaus ir Dariaus Vaičiulio ekipažas varžybose startuos „Overdrive Hilux“ automobiliu, kuris jau lapkričio pabaigoje bus išsiųstas į Pietų Ameriką. Pirmasis 2017-ųjų Dakaro ralio etapas numatomas sausio 2 d.