Jis, matyt, jau gimė turėdamas aistrą dideliems ir ištvermingiems automobiliams. Daugkartinis legendinio Dakaro maratono dalyvis – Lietuvoje niekas neturi tokios patirties! – Antanas Juknevičius (40 m.) yra išmėginęs ir klasikinio ralio, ir žiedinių lenktynių, ir kartingo trasas, bet visuomet sugrįždavo į visureigį. Nors turi grafiko ir kraštovaizdžio planuotojo diplomus, jo verslu tapo riaumojantys keturračiai. O ar gali nesisekti, jei darbas ir pomėgis yra neatskiriami?
Dakarą įveikti – lyg apiplaukti pasaulį. Pragaro maratonu vadinamų varžybų legenda domisi net tie, kuriems automobilių sportas – visai nepažįstama sritis. Juk net jiems norisi pamiršti kasdienybę, darbus, mokesčius, irzlius valdininkus ir visa kita, kas neleidžia kvėpuoti visa krūtine. Dakare irgi beprotiškai sunku savaites irtis per smėlingas ir klastingas dykumas, kai lūžta technika, kai pagalbos nesulauksi kada panorėjęs. Važiuoti į Dakarą niekas neverčia, bet važiuoti norisi!
A.Juknevičius šiemet į Dakarą važiuos jau dešimtąjį kartą, jei skaičiuosime tą, kuriam startas taip ir nebuvo duotas. Keturissyk Antanas legendinio ralio trasomis pats lėkė, dar tiek pat kartų ten buvo kaip oficialus asmuo. 2008 m. Lisabonoje vilnietis laukė Dakaro starto, bet dėl saugumo ralis staiga buvo atšauktas.
A.Juknevičiui į kraują įsimetęs bekelių virusas jau nepagydomas, todėl 2003-iaisiais pirmą kartą springęs Dakaro dulkėmis, į pragaro maratoną jis grįžo ir kitąmet, o paskui ir vėl keliaudavo į varžybas, kuriose vyrai verkia ypač dažnai: kaip dalyvis, kaip komandos vadovas.
„Bet didžiausias malonumas pačiam įveikti tą trasą, kurioje būna labai sunku, nors drauge ir labai gera, kad gali tai padaryti“, – tvirtino šiemet su Edvardu Duoba lietuvių gamintu prototipu „Mebar“ Dakare vėl važiuosiantis A.Juknevičius.
Būtent A.Juknevičius su Aurelijumi Petraičiu 2009-aisiais garsiausiame pasaulio ralyje pasiekė aukščiausią vietą iš visų ten iki šiol dalyvavusių lietuvių. Bet dėl jos kovoti Antanui reikėjo ne tik dulkėtame kelyje – ir su valdininkais, nors atrodė neįmanoma, kad Dakaro organizatoriai dėl niekam nežinomų lietuvių pakeistų skaičius oficialiuose protokoluose.
– Antanai, kai 2009-aisiais su A.Petraičiu finišavote Dakare, protokolai skelbė, kad esate 26-i, ir lietuviai džiūgavo – tai aukščiausia kada nors mūsų šalies atstovų šiame ralyje užimta vieta. Po savaitės pakilote dar pozicija aukščiau. Kaip tai nutiko?
– Dėl tos vienos pozicijos kovojau labai sunkiai, bet išsireikalavau teisybės – turiu protokolus su Dakaro organizatorių parašais, kad vis dėlto ten buvome 25-i, o ne 26-i.
Tąsyk kalti buvo teisėjai – jie suklydo protokole mums dukart užfiksuodami baudą. Smarkiai vėlavome į vieno greičio ruožo laiko kontrolės punktą, nes pervažiuojant sugedo mūsų automobilis. Mechanikai netyčia paliko skudurą, jį susiurbė oro filtras ir mašina sustojo. Kol supratome, kas vyksta, kol nuardėme oro filtrą, praėjo daug laiko, todėl į startą pavėlavome.
Pagal taisykles, jei vėluoji, pats save nubaudi, o jei atvažiuoji anksčiau, tau skaičiuojamos baudos minutės. Tačiau teisėjai į protokolus ne tik įrašė realų mūsų atvykimo laiką, bet ir tą valandą, kurią pavėlavome įskaičiavo kaip baudos laiką.
Kai pamačiau, kad mus nubaudė dukart, Dakaras jau buvo finišavęs – ant pakylos buvo dalijami apdovanojimai. Mane išmetė iš visur: „Džiaukitės, kad apskritai finišavote.“ Bet prisikasiau iki pat Dakaro direktoriaus Etienne’o Lavigne – pačiupau jį einantį pro šalį: „Jei jūs neišklausysite, manęs neišklausys niekas!“
E.Lavigne pasirūpino, kad teisėjų klaida būtų įvertinta. Po savaitės sulaukiau patvirtinimo, kad kylame viena vieta.
– Dėl ko jums tokia svarbi ta viena pozicija – juk ne dėl prizinės vietos kovojote?
– Ta pozicija nieko labai nekeičia, bet tai yra principas. Kaip trasoje kovoji dėl kiekvieno metro ir kilometro, taip kovoji ir visur kitur. Mano toks charakteris: į nieką nenumoti ranka.
– 25-oji vieta Dakare – turbūt aukščiausia, kokią įmanoma pasiekti lietuviams?
– Niekada su tuo nesutiksiu. Jei galime būti 25-i, vadinasi, galime būti ir 24-i, ir 20-i, ir net laimėti Dakarą. Šiame ralyje viskas priklauso tik nuo dviejų dalykų: tavo, kaip lenktynininko, sugebėjimų ir technikos, kuria važiuoji.
Šiandien mūsų realybė tokia, kad neturime finansų gerai technikai. Žinoma, negražu būtų sakyti, kad jei gautume gamyklinį automobilį, tikrai laimėtume Dakarą. Bet pateiksiu pavyzdį: turiu du mokinius iš Kazachstano. Jie važiavo labai prastai, todėl prašė pamokų. Per porą metų vienas išmoko tiek, kad Dakare važiuoja dešimtuke, kai kuriuos pasaulio čempionato etapus baigė trejetuke. O mokytis jis dar nebaigė ir pats tai supranta.
Aš sukrapštau mažo biudžeto automobiliui, mano mokiniai vien už tai, kad išsinuomotų automobilį Dakarui, moka milijoną eurų ir daugiau. Mūsiškis „Mebar“, kuriuo dabar važiuosime Dakare, kainuoja keliolika kartų pigiau. Bet visada džiaugiuosi tuo, ką turiu, nors žinau, kad ne šventieji puodus lipdo.
– Apie jus sklando legendos, kad draugaujate net su Dakaro žvaigždėmis, pavyzdžiui, arogancija garsėjančiu 11 kartų jį laimėjusiu prancūzu Stephane’u Peterhanseliu.
– Yra tiesos, bet man jie – ne žvaigždės. Su visais bendrauju vienodai. Susitinkame ne tik Dakare – pasitaikė, kad kitose varžybose važiavau paskui lyderius penktas. Jie supranta, kad mano finansinės galimybės ne tokios kaip jų, todėl tiesiog negaliu važiuoti dar greičiau.
Jeaną Louis Schlesserį (Dakaro laimėtojas 1999 m. – Red.) kartą aplenkiau, bet tiek užteko, kad toliau bendrautume ir susirašinėtume.
Pažįstu Nasserą al-Attiyah (Dakaro laimėtojas 2001 m. – Red.), su Lucu Alphand’u (buvęs kalnų slidininkas iš Prancūzijos, 2006 m. Dakaro laimėtojas. – Red.) Tunise kažkada „uždarėme“ naktinį klubą, S.Peterhanselis kartą dovanojo savo marškinėlius ir pasiūlė „pasimatuoti“ jo „Mini“ visureigį.
Pats niekada nesisiūliau jiems į draugus, bet jei man įdomu, nebijau bendrauti su žmonėmis. O jie mane irgi priima kaip sau lygų – kai daug triniesi po varžybas, tie santykiai susiklosto natūraliai.
– Esate iš tų laimingų žmonių, kurių didžiausias malonumas tapo ir darbu. Kaip tai pavyko?
– Baigiau M.K.Čiurlionio menų mokyklą, paskui Dailės akademijoje taikomosios grafikos studijas, Londone įgijau kraštovaizdžio planuotojo magistro diplomą, bet mano pragyvenimo šaltiniu tapo visureigiai. Negaliu sakyti, kad to kryptingai siekiau, nes paprasčiausiai neįsivaizdavau, jog tai įmanoma. Tačiau palankiai susiklostė aplinkybės.
Daug kas jau žinojo, kaip važiuoju, buvau dalyvavęs dviejuose Dakaro raliuose, jau atsiskleidęs kaip vadybininkas, kai 2005 metais baltarusiai staiga pasiūlė tapti jų kuriamos komandos vadovu. Jie turėjo didelių ambicijų ir rengėsi Dakarui, bet viską pradėjo nuo nulio. Baltarusiams reikėjo žmogaus, kuris supranta ir kaip varžtus sukti, ir vadybą išmano.
Porą metų su tais baltarusiais važinėjau kone po visas pasaulio čempionato varžybas. Būdavo apie 30 skrydžių per metus: sėdėdavau tai Tunise, tai Egipte, tai Maroke, tai Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ir visur pats gaudavau pavairuoti – nėra lietuvio, važiavusio tiek bekelės varžybų užsienyje, kiek aš.
Taip bevažinėjant į mane atkreipė dėmesį amžinatilsį buvęs SSRS sukarintos sportinės organizacijos DOSAAF ralio rinktinės treneris Leonidas Majorovas – su juo užaugo ir Stasys Brundza, ir Kastytis Girdauskas. Tuomet L.Majorovas jau dirbo Rusijos automobilių sporto federacijos komitete.
Matydamas, kad galiu ir renginius organizuoti, ir pamokyti važiuoti, L.Majorovas paprašė, kad surinkčiau kelias turistų grupes pasimokyti važiuoti Dubajaus smėlynais. Taip po truputį ir pradėjome nuolat bendradarbiauti: aš viską organizuodavau, o L.Majorovas tik siųsdavo man grupes turtingų rusų, kazachų, uzbekų, tadžikų, turkmėnų.
2007 m. į Dubajų atvyko kazachai. Pamatę, kaip dirbu, pasiūlė tapti jų komandos vadovu. Taip prisidėjau prie Kazachstano komandos „Astana“. Tai – viena mano veiklos sričių. Kita – rengti pramoginius pasivažinėjimus smėlynais.
– O teptuką ar pieštuką į rankas dar paimate?
– Ne, nes nebeturiu vidinio poreikio. Ranka pati turėtų širdį užkabinti, tačiau aš labiau buvau dailės amatininkas – piešiau gražiai, liejau akvareles, bet dabar nebenoriu prie to grįžti – tiesiog neturiu, ką pasakyti.
– Tačiau teko girdėti, kad studijuodamas Londone iš piešimo ir pinigų užsidirbdavote.
– Buvo toks etapas. (Juokiasi.) Savaitgalį traukiniu su draugais važiuodavome į Braitono kurortą ir paišydavome portretus. Už vieną portretą gaudavau 20 svarų (apie 86 litus). Mano studijas Londone finansavo Europos kultūros fondas, o tokie fondai pinigų alui neduoda. Man norėdavosi ir alaus išgerti, ir į klubą nueiti, ir kokią mergaitę pavaišinti. Tam užsidirbdavau piešdamas.
– Prieš trejus metus, po beveik 15 metų, iširo jūsų šeima. Ar skyrybų priežastimi su žmona Audrone tapo visureigiai?
– Iš dalies. Turėjau kantrią žmoną – kad ir kaip būtų, šeima smarkiai kenčia, kai vyras nuolat išvykose ar palindęs po automobiliu. Grįždavau pavargęs, todėl šeimai skirdavau mažai laiko. Nedaug moterų tai atlaikytų. Audronė laikėsi, nors jei paklaustumėte jos, tikrai patartų nesusidėti su tokiu vyru. Gal ir dėl to, kad dažnai nebūdavau namuose, mūsų santykiai paprasčiausiai atšalo.
– O dabartinei draugei Justinai Paškevičiūtei pakanka kantrybės gyventi su dažnai namie nebūnančiu vyru?
– Kai susipažinome, visureigiai jau buvo didelė mano gyvenimo dalis. Iškart nusivežiau Justę į Libiją pasivažinėti po smėlynus ir jai tai labai patiko.
– Ar jūsų sūnūs 16-metis Jonas ir 11-metis Rokas irgi linksta prie technikos?
– Sunku pasakyti, nes nelabai suprantu šiuolaikinius vaikus. Kai augau, televizorius rodė tik vieną kitą kanalą, todėl jau prieš savaitę žinodavome, pavyzdžiui, kada bus „Kapitonas Tenkešas“, ir atlėkdavome žiūrėti. Patys droždavomės žaislus ar susigalvodavome veiklos, nes kompiuterių nebuvo. Neverkšlenu – tiesiog laikai buvo kitokie.
Dabartiniai vaikai turi didesnį pasirinkimą, daugiau pramogų ir nebelenda į garažus. Pasitaiko, kad nusivežu sūnus į purvynus, – noriu parodyti jiems, kuo gyvenu. Planuojame ir į Jungtinius Arabų Emyratus skristi, kad pasivažinėtume po dykumą.
Mūsų laisvalaikis visada aktyvus: slidinėjame, plaukiame baidarėmis, kopiame laipynėmis.
Nenoriu sūnų versti rinktis mano kelio – tik parodyti, kad galima gyventi ir taip. Jonas – ramus paauglys, mėgsta skaičiuoti, dėlioti, todėl abejoju, ar jis pasuks į automobilizmą. O iš Roko visko galima tikėtis.
– O ar vyras, mokantis išrinkti ir vėl surinkti net visureigį, ir buityje viską sugeba padaryti? Mokate vinį įkalti, elektros lizdą ar skalbyklę suremontuoti?
– Moku viską ir, jei reikia, padarau. Labai mėgstu ruošti valgį. Ne todėl, kad tai pastaruoju metu tapo madinga ir ne kartą per mėnesį – kai būnu namie, valgį dažniausiai ruošiu aš.
Viena vertus, retas paruošia mėsą taip, kaip aš mėgstu, kita vertus, tai man tiesiog smagu daryti. Kelionėse mano kulinarinis išprusimas didėjo. Daug bendraudamas su Azijos šalių atstovais išmokau gaminti šio regiono patiekalus – parsivežiau ir specialių puodų, pavyzdžiui, kazaną.
– Ar esate romantiškas?
– Sakyčiau, kad taip, nes visas gyvenimas yra romantika. Ar parvežu lauktuvių? Po kiekvienų varžybų ausyse ir galvoje parvežu po kilogramą lauktuvių – lieka tik išsikratyti. (Juokiasi.)
Nemėgstu trintis po parduotuves, neperku suvenyrų oro uoste. Tačiau jei staiga pamatau kokį daiktą, kuris, kaip aš įsivaizduoju, tinka konkrečiam žmogui, būtinai nuperku.
– Ar turite pomėgį, kuris jums padeda atitrūkti nuo rutinos?
– Manęs nevargina rutina ir man nereikia ieškoti savo erdvės. Gyvenu taip, kad man visada gera. Man nereikia atsipalaiduoti, manęs nevargina žmonės.
– O baisu ar būna?
– Labai pasitikiu savimi ir neturiu baimės jausmo. Kartais būna nejauku, kai naktį vienas lieki dykumoje, kai kur nors smėlynuose lūžta automobilis. Tada dingsta nuovargis ir galvoje ima suktis mintys. Bet tai – ne baimė.
– Esate nakvojęs dykumoje vienas?
– Buvo atvejis, kai Dubajuje apvirto pažįstamų automobilis, todėl teko naktį per kopas važiuoti apie 70 kilometrų iki artimiausio kelio ir atvežti pagalbą. Nebuvo kitos išeities, nes niekas kitas nebūtų to padaręs.
Kitą kartą Libijoje teko vienam važiuoti tikrinti varžybų trasos į dykumą, kurioje 1000 kilometrų spinduliu – nė gyvos dvasios. Pagal planą, turėjome judėti dviem automobiliais, bet kažkas nutiko, ir varžybų organizatoriai paprašė, kad padaryčiau tai vienas. Tikrai nejauku vienam nakvoti bekraštėje dykumoje. Šiaip vienas ir nelįstum į tokią dykynę, tačiau protu suvoki, kad po dienos tuo pat keliu judės varžybų karavanas, tad jei kas nors nutiks, pagalba bus suteikta.
Anksčiau buvau visiškas nutrūktgalvis ir per varžybas nuolat rizikuodavau. Dabar pagaunu save, kad važiuoju lėčiau ir ne taip agresyviai. Matyt, subrendau.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė ("Lietuvos rytas")