Kai trasoje palyginti – tik menkos bėdos, nuotaika iš karto gerėja. Nesvarbu, kad visą kelią teko springti dulkėmis, o dideli ir aštrūs akmenys kiurdė padangas. Ankstų rytą apsivilkę švarius kombinezonus Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba finišą pasiekė neatpažįstamai pasikeitę: purvini, šlapi nuo prakaito, išvargę nuo įtampos. Bet pakilios nuotaikos. „Mebar“ šįsyk nebekėlė didelių rūpesčių, o už nugaros liko ne vienas priekyje iki tol buvęs varžovas. Jei ne dvi prakiurusios padangos, „Žalvario“ ekipažas finišą galėjo pasiekti dar greičiau. Tačiau po pirmadienio nakties bėdų pats finišas – daug svarbesnis už rezultatą.
Iki starto buvo likusi vos minutė, kai A.Juknevičius ir E.Duoba „Mebar“ automobiliu pagaliau išriedėjo iš stovyklos prie San Chuano. Mechanikai Juozas Čibiras ir Stasys Greičiūnas dirbo per naktį, kad sutvarkytų „nusprogusią“ sankabą, streikuojančius stabdžius ir pavarų dėžę.
Iki starto buvo vos valanda, o „Mebar“ dar buvo „padžiautas“ ant kėbulo atramų.
Mechanikai turėjo vos kelias valandas, kad sutvarkytų vos judantį lenktyninį automobilį, o darbą dar trikdė pilki dulkių debesys stovykloje. Dulkės lindo į ausis ir nosį, „Mebar“ prietaisus. Bet į startą A.Juknevičius ir E.Duoba vis dėlto spėjo.
Į stovyklą parsivežė driežą
Pakelės ir tiltai jau nuo ankstaus ryto vakar buvo nusagstyti purvinų argentiniečių, mojančių pravažiuojantiems lenktyniniams automobiliams ar vangiai stebintiems greičio ruožo atkarpas, prie kurių įmanoma privažiuoti „civiliu“ automobiliu ar tiesiog atkulniuoti pėsčiomis.
Tačiau tokių atkarpų, kuriose galima pamatyti dideliu greičiu skriejančius motociklus, automobilius, sunkvežimius ar keturračius, gana nedaug. Paprastai šimtus kilometrų maratono dalyviai lekia visiškai vieni, stebėdami tik priekyje pravažiavusiųjų sukeltus dulkių debesis ir akimis matuodami bekraštes Argentinos platybes.
Gyvybės čia yra. Pavyzdžiui, pirmadienio naktį iš kopų A.Juknevičius ir E.Duoba ant pavarų dėžės apsaugos parsivežė ne tik kelis kibirus smėlio, bet ir driežą. O kol lietuviai kapstėsi sugedus sankabai, juos smalsiai stebėjo pusiau laukinės karvių ir arklių bandos.
Tačiau važiuojant dideliu greičiu prieš akis plytinčios erdvės atrodo kone mirusios: pilkos ir be jokios gyvybės.
Trečiasis greičio ruožas – 284 km iš San Chuano į Čilesitą vėl driekėsi dabar išdžiūvusios pavasarinės upės vaga. Ten daug pavojingų išgraužų ir lyg laiptai atrodančių akmenuotų slenksčių. Užšokus ant tokio slenksčio, „skauda“ ne tik automobiliui – lenktynininkai irgi visu kūnu pajunta smūgio jėgą.
Raudonos žemės kelias su apžvalginėmis kalnų viršūnėmis ir panirimais į kanjonus Dakaro lenktynininkus vedė per vieną gražiausių Argentinos regionų. Tačiau grožėtis įstabiais vaizdais nebuvo kada.
A.Juknevičius ir E.Duoba akmenuota ir pavojinga trasa lėkė dideliu greičiu ir vis lenkė anksčiau startavusius varžovus, tačiau paskutinėje greičio ruožo atkarpoje turėjo dukart sustoti ir keisti ratą.
„Jei ne tie ratai, būtume finišavę greičiau, – įsitikinęs 86-tas antradienio rytą startavęs ir 20 varžovų galiausiai aplenkęs A.Juknevičius. – Vieną padangą, pripažįstu, pats prakirtau. Dėl antrosios – man taip ir neaišku. Lyg ir spyglys į ją įlindo, bet jis negalėjo nuleisti padangos. Mechanikai pažiūrės, gal problema kur kitur. Dėl tų padangų sugaišome, gerai, kad praleidome tik porą sunkvežimių, kitaip būtume užtrukę dar ilgiau.“
Prieš finišą lietuviai pavijo važiuojančius lėčiau – signalizuodami prašė kelio, bet jo taip ir negavo. Lėtieji numušė tempą, bet A.Juknevičius dėl to itin nepyko – Dakaro trasoje tokių atvejų būna šimtai.
Tvarko tik tai, kas būtina
Benedikto Vanago ir Andrejaus Rudnickio stovykloje (abu Dakare važiuojantys Lietuvos ekipažai bivake šalia Čilesito vėl įsikūrė šalia) taip pat sklandė pakili nuotaika.
„Toyota Overdrive“ važiuojantis ekipažas turėjo problemų dėl stabdžių, kartą taip pat keitė padangą, bet į finišą atlėkė tuoj po lyderių dvidešimtuko.
„Jei ne stabdžiai, galėjome atvažiuoti dar greičiau“, – dėl bėdos greičio ruože pasiguodė B.Vanagas.
Nusimetę dulkėmis aplipusius kombinezonus, A.Rudnickis ir B.Vanagas antradienio pavakare nusiprausę ir persirengę švariais drabužiais vaikštinėjo aplink vis dar murziną savo automobilį, po kuriuo palindę iki išnaktų darbavosi mechanikai.
Problemų dėl technikos Dakare turi visi. Tik vieni, pavyzdžiui, gamyklinės komandos, gali sau leisti atsivežti visą brigadą mechanikų, kurie per naktį automobilius tiesiog perrenka, kiti, kaip ir lietuvių ekipažai, po greičio ruožų tvarko tik tai, kas būtina.
Pasiūlė pagalbą už 1000 eurų
Jau antrąją Dakaro stovyklą šiąnakt supo Andų kalnai. Tolumoje stūksančios jų viršūnės atrodė tokios pat pilkos ir purvinos kaip smėlis po kojomis. Šalia – nedidelis oro uostas, todėl sportinių variklių ir stiprių elektros generatorių keliamą triukšmą bivake dar sustiprindavo kylantys ir besileidžiantys lėktuvai.
Tačiau šios nakties stovykloje buvo neįtikėtina prabanga: didžiulis stačiakampis baseinas, kuriame kaitrią dieną maudėsi atvykusieji anksčiau ar neturėjusieji daug darbo. Tokių buvo nedaug, todėl tie, kurie darbo turėjo apsčiai, pro šalį skubėdami į valgyklą greitai užkąsti, į mirkstančius baseine žiūrėjo su pavydu.
Pervažiavimuose tarp stovyklų (po greičio ruožų visiems Dakaro dalyviams iki kito bivako tenka įveikti dar bent po kelis šimtus kilometrų asfaltuotais keliais) kartais ištisą valandą ir ilgiau gali nesutikti nė vieno žmogaus. Kiek akys mato – tik saulės išdegintos stepės, kuriose į viršų stiebiasi milžiniški kaktusai.
Tačiau kai plyname lauke, kuriame, atrodo, kelių kilometrų spinduliu nėra jokios gyvenvietės, staiga išdygsta koks šešiametis purvinas bamblys – visiškai vienas bekraštėse platybėse, savotiškai nustembi. O lenktynininkus dar labiau stebina argentiniečių gebėjimas iš visko daryti verslą – net iš Dakaro maratono dalyvių nelaimės.
Tuo įsitikino ir A.Juknevičius su E.Duoba, kai strigo antrajame greičio ruože. Šie paprastai būna uždari ir saugomi, todėl į juos patekti paprasti vairuotojai niekaip negali. Tačiau argentiniečiai išradingi ir randa būdų prasibrauti net į juos.
Kai vėlų pirmadienio vakarą, likus vos 20 kilometrų iki finišo, A.Juknevičius ir E.Duoba, apsiginklavę kastuvais, kapstėsi smėlingoje ir aukštoje kopoje, lyg iš niekur išdygo trys vietiniai su visureigiu. Pasisiūlė padėti. Už 1000 eurų.
Neva visą dieną jie traukė įstrigusius smėlyje, o šie ne tik nepadėkoję, bet dar ir išgėrę jų vandenį. Todėl už dyką jie nieko nebeketina traukti. Lietuviai pagalbos atsisakė ir kliovėsi savo jėgomis, nors dėl to užgaišo ilgiau.
Pagal Dakaro taisykles padėti trasoje gali tik dalyvis dalyviui. Turtingieji važiuoja turėdami užslėptą pagalbą, Lietuvos ekipažai tokios prabangos negali sau leisti.
Dakaro trasose į pagalbą niekas pernelyg neskuba. Ypač, jei kaunasi dėl kiekvienos sekundės. Tačiau dažnai pagalbos ralio dalyviai tiesiog negali suteikti. Pavyzdžiui, truktelėti kopoje įstrigusio A.Juknevičiaus ir E.Duobos „Mebar“ pakeliui stabtelėjęs vienas ekipažas negalėjo dėl to, kad jo pavarų dėžė buvo subyrėjusi.
Iš Argentinos keliasi į Čilę
Prieš ketvirtąjį greičio ruožą visi, kas galėjo, ilsėtis ėjo anksčiau. Laukė ilga ir sunki diena. Trečiadienį Dakaras trumpam palieka Argentiną ir keliasi į Čilę, kurios siena – 4800 metrų aukščio kalnuose.
Dakaro dalyvių laukia vis sunkėjantis maršrutas – nuo kalnakasių kelių iki Atakamos dykumos realybės. 315 kilometrų bekelėmis ir dar beveik 600 km – iki stovyklos.
Normalų poilsį Dakare būtina pamiršti. Bent jau artimiausias dvi savaites.
Eglė Šilinskaitė-Puškorė, specialiai lrytas.lt, Čilesitas (Argentina)